Gaujos nacionalinis parkas

Arčiausiai mūsų ir turinti kuo nustebinti – Latvija, ir šį kartą tapo kelionės tikslu. Jau lankėmės Duobelėje pas sniego senius, pramogavome pasakų šalyje – Tervetėje, apžiūrėjome Siguldos, Turaidos pilis. Kemerių nacionaliniame parke vaikščiojome po gražiausią pelkę, landžiojome po Riežuvės smėlio urvus ir ilsėjomės Venspilyje, suskaičiavę visas šio miesto karves, o jų, tikrai, ne viena ir ne dvi.

Dabar vykstame į Valmeiros miestelį. Istoriniuose šaltiniuose Valmiera pirmą kartą buvo minima 1283 m., tačiau aplink ją žmonės gyveno jau 3-2 tūkstantmečiuose prieš mūsų erą. 1224 metais žemės aplink Gaują buvo užkariautos Kalavijuočių, tuomet Livonijos ordino. Apgyvendintų vietų klestėjimas priklausė nuo pačios vietos, šalia Gaujos prekybos kelio. Valmiera buvo Hanzos sąjungos miestas. Miestą siaubė karai ir gaisrai – Valmiera iš naujo buvo atstatoma 11 kartų. Negailestingi laikai buvo XVIII a., kai 1784 metais Valmieroje buvo tik 60 medinių pastatų. Per tolesnius pusantro šimto metų apgyvendinto Valmieros centro istorines statybas išniokojo Antras pasaulinis karas. Vėliau Valmieros vadovybės prioritetas buvo griuvėsių naikinimas ir miesto atnaujinimas. Taip prasidėjo naujas Valmieros plėtros kelias, kuris tęsiasi iki šiol.

Nedidelis Valmiero senamiestis, esantis ant Gaujos kranto, maloniai žavi tuos, kurie priprato prie greito miesto gyvenimo ritmo. Valmiero senamiesčio centre yra Livonijos ordino pilies griuvėsiai, o taip pat Šv. Simanio bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1283 metais ir iki šių dienų išsaugojo savo viduramžių išvaizdą

Toliau vykstame link Sientiežio (Sieto uolos). Sieto uola taip pavadinta dėl jos skylėtos išvaizdos. Uola itin reljefiška – joje yra susidariusios olos, nišos, stulpus primenantys dariniai, susiformavusi arka. Sietiņiezi taip pat turi uolų keterą, vadinamą Velnio kulnu. Legenda byloja, kad velnias kartais gyvendavo Ellitės urvuose Liepos kaime, bet kitu metu būdavo Sietiņieže. Kita legenda pasakoja, kad kartą moteris važiavo iš Valmieros dvaro plentu ir velnias valdė jos motociklą, kad ji važiuotų link Sieto uolos. Kur pasipainiojo kaimietis su arkliu ir visi susidūrė. Anot kitos legendos, velniui pabodus bevaikščiojantys septyni piemenys, todėl jis juos nustūmė nuo olos. Urvo ilgis yra 10,5 metro, šalia jo buvo 5-7 m aukščio ir 8 m pločio arka, kuri sugriuvo 1975 m. Ši uola laikoma viena iš aukščiausių uolų Latvijoje, nuo jos aukščiausios vietos atsiveria nuostabus reginys.

 

Kadangi Latvija nėra didelė, tai viskas ranka pasiekiama. Vos kelių kilometru atstumu – Liela Elite (Velnio krosnis). Po Sitiniežos arkos sunaikinimo, Liela Elite arkada liko vienintele ir natūralia tokio tipo smėlio forma Latvijoje. Urvas su šaltiniu laikomi svarbia šventa vieta, šis objektas buvo labai populiarus jau nuo senovės laikų. Manoma, kad Elite amžius gali būti net 7-6,5 tūkstančių metų. Ir dabar uola yra labai ypatinga – prie įėjimo į urvą yra įdubos, nišos, ertmės, unikali Latvijos arkada. Apie Liepojos Liela Elite sklando daug padavimų ir pasakojimų. Vienas pasakoja apie velnią, kuris pasislėpė Leila Elite uoloje ir nei vieno šventiko maldos negalėjo jo iš ten išvaryti, – jis gąsdino žmones ir krėtė visokias šunybes. Galiausiai atėjo vienas šventikas, kuris neturėjo nei vienos nuodėmės. Tuomet velnias pasileido bėgti per Gaują. Gauja užtvėrė velniui kelią, todėl jis prisirinko pilną kepurę ropės dydžio akmenų ir įmetė į upės gelmes. Prasidėjo stipri audra ir Perkūnas paspyrė velnią, kuris vis dar „Gaujos dugne tempia akmenis į Sietinšą“. Jei kada lankysitės,  atkreipkite dėmesį, kad baltas smėlis buvo iškastas iš urvo sienų ir išvežtas, todėl buvo sunaikinta daug smiltainio stulpų. Elito urvo ilgis yra 23 metrai.

Dar vienas pažintinis takas 7 km., vedantis per Lode molio karjerą, link Langu klintis. Tikrai verta aplankyti mažai žinomas uolienas.

Visi šie urvai vadinami Velnio urvais. Kodėl? Visus urvus, kurių pavadinimuose yra minimas latvių mitologinės pagonybės dievo vardas  Velnias, imti vadinti Velnio urvais. Žinoma, jų yra kur kas daugiau. Viso net 19.  Kadangi dauguma vietovių yra kultūros istorijos ir archeologijos paminklai, jie saugomi ir kaip gamtos objektai, ir kaip senovės garbinimo vietos. Beveik visi Velnio urvai yra išsidėstę šiaurinėje dalyje.

   

Palikę urvus vykstame link Cesio miestelio. Cėsyje istorija susiduria su modernumu, dėl to šis miestas toks ypatingas. Tai vienas iš seniausių miestų Latvijoje, buvusi Livonijos magistro rezidencija. Miestas taip pat priklausė senajai Hanzos Sąjungai. Cėsių senamiesčio akmeninių gatvelių planas yra išlikęs nuo viduramžių, išsaugoti taip pat senieji pastatai su raudonais čerpių stogais, uždarais kiemeliais ir atnaujintais namų fasadais. Senamiesčio gatvėse taip pat galima rasti senojo vienuolio statulą, kuris, anot legendos, kadaise saugojo miestą kas vakarą užrakindamas visus 5 Cėsių vartus. Kai kartą jis dingo, miestas netrukus ir buvo užpultas.

Cėsių miesto simbolis yra viduramžių pilies griuvėsiai, kurie kartu su parku sukuria miesto romantišką aplinką. Daug kartų perstatyta ir išplėsta Naujoji Cėsių pilis savo dabartinį architektūrinį pavidalą įgijo 16 a. pradžioje. Prieš 800 metų pastatyta Cėsių pilis laikoma Latvijos tautinės vėliavos lopšiu. 1279 m. jos pajėgos pirmą kartą mūšyje netoli Rygos nešėsi raudonos-baltos-raudonos spalvų vėliavą. Senoji vėliava iki šiol saugoma pilies muziejuje. Pilis kadaise buvo viena geriausiai saugomų tvirtovių regione – kelis šimtus metų jos net niekas nedrįso pulti, nors aplink esančios Livonijos žemės kentėjo nuo priešų. Tačiau XVI a. ji pateko į Ivano Rūsčiojo akiratį. Pilies šeimininkams pavyko įkalbėti Rusijos carą sėsti prie derybų stalo. Legenda pasakoja, kad aukso ir brangenybių papirktas Ivanas Rūstusis buvo beveik nusprendęs pasigailėti Cėsių pilies, tačiau dar nesibaigus deryboms pilies gynėjai į jį paleido sviedinį. Tik per plauką gyvas išlikęs Rusijos caras įtūžo – pažadėjo, kad šios vietos lauks žiaurus likimas. Pilyje užsidarę jos gynėjai ir gyventojai pasiryžo, kad verčiau patys atims sau gyvybes, nei pateks į sadistiško Rusijos vadovo rankas. Tačiau, būdami tikintys, jie žinojo, kad savižudybė – nuodėmė, tad nusprendė karštai pasimelsti ir surengti paskutinę vakarienę. Čia, iškilo problema – vyno nebėra, o gauti jo niekur nebegalima. Pilis apsupta. „Nėra vyno – nėra ir Dievo palaikymo šiam planui“, – esą nusprendė gyventojai. Tačiau galiausiai netyčia buvo rastas senas vyno butelis – ir Cėsių gyventojai tai palaikė ženklu, kad Dievas laimina jų planus nusižudyti. Pasimeldę ir išgėrę, jie susprogdino parako statines. Su išlikusiais gyvais buvo žiauriai susidorota – Ivano Rūsčiojo kariai iškėlė juos ant stulpų ir paliko sulaukti ilgos ir skausmingos mirties.

Dabar viena šalia kitos Cėsyse stovi dvi pilys – senoji, kurios didžioji dalis yra tik griuvėsiai. Ir naujoji, kuri pastatyta XVIII–XIX a. Pastarojoje įsikūręs meno ir istorijos muziejus, čia galima dalyvauti ir viduramžiškoje puotoje – pradedant karštu alumi su obuolių gabaliukais, rankų plovimu vandeniu su rožių žiedlapiais, pagal senovinius receptus pagamintais patiekalais ir baigiant muzika bei šokiais.

Visai netoli – Rauna – gyvenvietė Latvijos rytuose, kurioje rasite pilies griuvėsius. Istorijos šaltiniuose Raunos pilis pirmą kartą pasirodo 1381 metais, tačiau istorikai pripažįsta, kad ji buvo pastatyta anksčiau. 18 a. literatūroje paminėta, kad pilis buvo pastatyta 1262 metais, pateikus Rygos arkivyskupo Alberto II pasiūlymą, ir yra viena iš svarbiausių arkivyskupų centrų. Pagrindinis pilies pastatas yra stačiakampis, jis užima 47,40 x 35,49 m teritorijos plotą, viduryje yra vidinis kiemas, kuris kažkada buvo gyvenamasis. Raunos bažnyčia pastatyta tais pačiais metais, kaip ir Raunos pilis, Alberto II įsakymu. Nuo 16 a. pradžios čia veikia evangelikų liuteronų parapija.

Kelionę link namų vingiuoja pro Lygantę. Tai vienas gražiausių gamtos kampelių Gaujos nacionaliniame parke.  Ligatnės upės slėnyje yra dirbtiniai urvai – rūsiai, kuriuose puikiai laikomos daržovės ir kuriuos šikšnosparniai pasirenka kaip žiemos namus. Jau 190 metų Ligatnės vardas buvo susijęs su popieriaus fabriku. Tai gi Lygantė yra glaudžiai susijusi ne tik su Gaujos nacionaliniu parku, bet ir su popieriaus fabriku.  Jos istorinis centras kartu su istoriniais malūno pastatais yra įtrauktas į valstybinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. O visai netoliese yra Lustūžis – vertingas geologinis, geomorfologinis paminklas – smiltainio ola, kuri dominuoja Ligantės centro panoramoje. Ant jo lengva užlipti kaiptais, o nuo viršaus matyti ir visas Ligantės centras. Žemiau uoloje yra vyno rūsiai. Tiesa, šiame miestelyje galima užsukti į parduotuvėle, paragauti bei nusipirkti vietinio vyno.

 

  

Tiems, kas domisi mažiau gamta, rekomenduočiau aplankyti  slaptą sovietinį bunkerį. Devyni metrai po žeme yra gerai įrengtas bunkeris, kurio bendras plotas yra daugiau nei 2000 kvadratinių metrų ir kurio slaptumo laipsnis buvo pašalintas tik 2003 m.

Mano vienos dienos kelionė po Latviją baigėsi, grįžtame į Lietuvą pilnį įspūdžių. Jei jūs dar nebuvote Latvijoje, rekomenduočiau ją patyrinėti!