Kapadokija – paslaptinga fantazijų šalis Turkijoje

Poilsinės kelionės į Turkiją vis dar yra populiariausios. Ne vienas lietuvis galėtų pasigirti, kad jau keletą kartų savo atostogas leido būtent Turkijoje, kur visada žydras dangus, šiltas oras, gaivi jūra, malonus aptarnavimas. Tikriausiai bene visi poilsiautojai buvo nusipirkę dažniausiai siūlomas ekskursijas ir aplankę turistų pamėgtas vietas. Plaukė plaustais kalnų upe, išbandė turkišką pirtį – hamamą, matė baltas travertino terasas Pamukalėje, lankėsi Miros mieste, ar Phaselyje…

   

Ir vis dėlto retas, kuris ryžtasi paaukoti dvi dienas atostogų prie jūros ir vykti link Kapadokijos. O tikrai vertėtų!!!

Kapadokijos regionas Centriniame Turkijos regione garsėja kaip vienas iš keisčiausių kraštovaizdžių žemėje. Senovės persų kalba Kapadokija reiškė „gražių žirgų kraštą“, o romėnų laikais veislinės kumelės iš Kapadokijos buvo taip aukštai vertinamos, kad už jų pardavimą buvo įvestas specialus mokestis.

Neįmanoma žodžiais nusakyti Kapadokiją gaubiančios paslaptingos atmosferos. Šioje vietovėje pilna unikalių geologinių darinių, istorinių ir kultūrinių paminklų. Kapadokijos kraštovaizdis susiformavo maždaug prieš 3 milijonus metų, kai išsiveržus Erciyes ir Hassan ugnikalniams, lava padengė visą regioną. Bėgant metams vėjas ir lietus suardė lavos paviršių. Susiformavo daubos, tarpekliai, kanjonai. Keisti akmens dariniai, daugiausia susiformavo iš minkštų vulkaninės kilmės uolienų. Daugybę metų jas veikė erozija ir taip pamažu šioje vietovėje susiformavo „Fėjų kaminai“. Šį pavadinimą įspūdingiems dariniams suteikė vietiniai gyventojai, kurie tikėjo, kad Kapadokijos bokštus sukūrė juose gyvenusios pasakų fėjos.

Šis regionas ankstyvuoju Romos imperijos laikotarpiu priklausė romėnams. Kapadokijos istorijos tėkmėje įvyko daugybė konfliktų, tarp jų arabų invazija. Požemiai buvo pritaikyti gyvenimui ištisomis savaitėmis: įrengti šuliniai, ventiliacijos angos, kaminai, aliejaus saugyklos, maisto ruošimo kambariai iš akmens, stovėjo vynuogių spaudimo įrenginiai, pastatytos griežtos struktūros bažnyčios. Gyventojai saugodamiesi nuo užpuolikų, įėjimui užverti naudojo sunkius akmeninius riedulius.

Kaymakli ir Derinkuyu – tobuliausi bei vieni giliausiai įrengtų miestų. Pastarasis turi net dvidešimt aukštų po žeme, iš kurių šiuo metu galima apžiūrėti tik aštuonis. Gyvenvietės dydis toks, kad sutalpintų 20 tūkstančių žmonių. Kaymakli – pastatytas VI-X a., išskobus tufą net iki 300 pėdų gylio. Goreme miestas – vienas iš įdomiausių – tai tikras muziejus po atviru dangumi, stebinantis natūraliai susiformavusių kūgio formos darinių gausa. Daugelis nustebs, jog jame galima pamatyti daugiau nei 30 iki šių dienų išlikusių bažnyčių. 

Soganli slėnis, Uchisar, Zelve, Urgupas miestai – išsiskiria savo senomis raižytomis bažnyčiomis ir koplyčiomis, kurios yra unikalios geografiniu, istoriniu ir kultūriniu aspektu. Nuo Karvelių slėnio, esančio tarp Goreme ir Uchisar miestų, atsiveria įspūdingi vaizdai į natūraliai susiformavusias kalvas bei dirbtinai įrengtus urvus, sujungtus keliais tuneliais. Dalis Ozkonak, Derinkuyu ir Kaymakli urvų komplekso, turinčio 35 lygius po žeme, neištirta iki šių dienų.

Šie požeminiai miestai, dažnam asocijuojantys su mistika ir antgamtinėmis galiomis, nebenaudojami nuo XIV a. O norintiems ne tik pamatyti, o ir pabūti požemio miestuose, siūloma viena iš atrakcijų- paskraidyti oro balionu.