Kitokia Latvija

Medžių lapams dažantis įvairiomis spalvomis, keliaujame į Latviją. Šį kartą lankomės, ne turistu pamėgtuose vietose, o vykstame link latgalių.  Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sienos, ties Dauguvos upe, Daugpilis. Ilgą laiką Daugpilis vadintas Diunaburgu, buvo svarbus Livonijos ordino gynybinis įtvirtinimas, vėliau – prekybos ir pramonės centras. Miesto pavadinimas reiškia „Dauguvos pilis“.

Daugpilio (Dinaburgo) tvirtovė yra žymiausias Daugpilio kultūrinis – istorinis paminklas, o taip pat – vienas miesto simbolių, kurio plotas daugiau nei 150 ha. Tvirtovę, Rusijos caro Aleksandro I užsakymu, 1810 metais pradėjo statyti Rusijos imperijos armija, taip siekdama sustiprinti Rusijos imperijos vakarines sienas rengiantis karui su Napoleonu. Tvirtovės statybos planą parengė inžinierius pulkininkas J. Hekelis, statybose buvo įdarbinti ir apie 2000 aplinkinių gyventojų, o bendras skaičius sudarė apie 12 000 vyrų, kurie intensyviai dviem pamainomis statė tvirtovę. Po rusų-prancūzų karo 1814 metais statybos darbai atnaujinti, čia iki pat Pirmojo pasaulinio karo gyveno ir dirbo Rusijos imperijos armijos įgulos. Iš viso čia galėjo apsigyventi iki 6000 žmonių. 1920 metais tvirtovėje išsidėstė Latvijos armijos 4-osios Žiemgalos divizijos 3 pėstininkų pulkai – 10-asis Aizputės, 11-asis Duobelės ir 12-asis Bauskos, taip pat vienas lengvosios artilerijos pulkas. 1940 metais Daugpilio tvirtovėje buvo įsikūrę Raudonosios armijos daliniai. Antrojo pasaulinio karo metu tilto įtvirtinime (kairiajame Dauguvos krante) buvo įrengtas Žydų getas su maždaug 14 000 įkalintųjų iš visų Daugpilio apylinkių. Tvirtovės teritorijoje buvo įrengta ir sovietų karo belaisvių stovykla. Nuo 1948 metų iki 1994 metų tvirtovės teritorijoje veikė Daugpilio karo aviacijos inžinierių mokykla.  Čia iki mūsų dienų yra išlikę 80 pastatų, išsidėsčiusių 10-yje gatvių, kurioms suteikti jų istoriniai pavadinimai.

Jeigu esate latviškos poezijos mėgėjas – tokiu atveju tikrai esate girdėję apie visoje šalyje puikiai žinomo poetą A. Pumpurą. Jo vardu pavadintas skveras buvo įkurtas dar XIX amžiuje. Miesto gyventojų pamėgta pasimatymų vieta skvere yra fontanas – merginos su lelija skulptūra. Čia stovi ir Šv. Šv. Aleksandro Nevskio stačiatikių koplyčia.

Visai netoli yra Dubrovino parkas. Prie jo kūrimo labai prisidėjo Pavels Dubrovins (1839-1890), 1876-1890 metais ėjęs Daugpilio miesto mero pareigas. Todėl parkui suteiktas jo vardas ir pastatytas jo paminklas. Maždaug dviejų metrų aukščio bronzinė figūra (skulptorius A. Taratinovas, 2007 m.) pastatyta specialiai sukurtoje aikštėje netoli nuo fontano. Sovietų laikais parke pastatytas memorialas Sovietų armijos kariams. Parkas yra miestiečių pamėgta poilsio vieta. Karštomis vasaros dienomis prie didžiojo fontano galima mėgautis gaivia drėgme, o vakarais – grožėtis įvairiaspalviu šviesos ir vandens žaismu.

Mieste yra dar vienas – centrinis parkas. Įkurtas šalia autobusų stoties. Parką suprojektavo architektas Seleckis. Šis šiuolaikiškas parkas yra miesto žalioji puošmena, kurios akcentas yra gėlynai ir želdiniai. Čia įrengta vaikų žaidimų aikštelė, parke yra šaudykla, šachmatų klubas, kuriame įsikūręs Šachmatų ir šaškių muziejus. 2012 metais parke įrengta Suolelių alėja ir Meilės medis. Šalia yra Daugpilio ledo halė.

Na ir,žinoma, kaip lankantis Daugpilyje neaplankius Šmakovkos muziejaus. Šmakovkos muziejus šiuolaikiškai ir įdomiai pasakoja apie senąjį Latgalos alkoholinį gėrimą – šmakovką, kuris yra regiono kulinarinio paveldo dalis. Neparagavęs to nesuprasi. Muziejuje eksponatų aprašymai pateikiami ir lietuvių kalba!!!

Mieste yra dar daugybė muziejų (kaip pvz., Šaškių ir šachmatų; „Žydai Daugpilyje ir Latgaloje“; kraštotyros ir meno muziejus). Galerija „Bunkurs“ įrengta daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, autentiškame tarybinių laikų civilinės saugos bunkeryje, kur išliko sunkios originalios metalinės durys. Čia eksponuojama daugiau kaip 300 objektų, kurie siejami su keliais istorijos etapais.  Mieste  rasite ir mini zoologijos sodą, galėsite paplaukioti upe, tačiau mūsų kelionė po miestą baigėsi.

Išvykstam iš miesto ir kelionė tęsiasi palei Dauguvos upe. Dauguvos kilpos laikomos seniausiais slėnio dariniais Latvijoje. Gamtos parkas „Daugavas loki“, kaip saugomų kraštovaizdžių vietovės „Augšdaugava“ dalis, 2004 metais pripažintas NATURA 2000 teritorija, o 2011 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo Latvijos nacionalinį sąrašą.

Nuo upės krantų atsiveria neaprėpiami gamtos peizažai. Upė nuo seno buvo šios teritorijos vystymosi skatintoja – ja ėjo prekybos kelias, jos pakrantėse buvo statomos pilys, kūrėsi gyvenvietės. Sena, bet amžinai jauna Dauguva bėgant laikui ramiai sau tekėdama atliko titanišką darbą, suformuodama unikalų slėnį, kuris kiekvienam palieka nepamirštamų kelionės įspūdžių.

Mums keliaujant palei upe, privažiuojame Dinaburgo pilies pažintinį taką. Takas pradžioje leidžiasi žemyn, o paskui po staigaus pakilimo nuveda ant stataus Dauguvos kranto, kur raguvų apsuptas iškyla apie 25 m aukščio Naujenės (Vecpilio) piliakalnis, laikomas Daugpilio įkūrimo vieta. Išliko pilies griuvėsiai, prie kurių įrengtas unikalus Dinaburgo pilies maketas po atviru dangumi. Vaikščiojant pilies taku galima patirti tikrąją viduramžių ir riterių gyvenimo dvasią – tilteliai, raguvos, šaltiniai, statūs šlaitai, siauri takeliai ir nuostabi gamta.

Piliakalnis buvo apgyventas dar VIII amžiuje. Dinaburgo pilį kaip pasienio tvirtovę, kuri nukreipta į Lietuvą, Naujenės piliakalnio vietoje 1275 metais pastatė Livonijos ordino magistras Racburgas Ernestas. Iš karto po pilies pastatymo ją apsupo lietuvių kariuomenė kunigaikščio Traidenio priešakyje. Yra išlikę pilies griuvėsiai, piliakalnyje įrengtas šios pilies mūrinės sienos maketas, o Naujenės kraštotyros muziejuje – istorijos ekspozicija. Grįžtant atgal, perėję tiltelį, prieisite buvusių Vecpilio kapinių vietą, kurią žymi trys balti kryžiai.

Takas yra apie 1 km ilgio. 2016 metais jis buvo atnaujintas, įrengta nauja apžvalgos aikštelė, mediniai laiptai, liepteliai, tiltelis. Užlipus aukštyn, o po to nulipus žemyn (bendras laiptų ilgis yra daugiau negu 300 metrų!), atgauti kvapą ir pasistiprinti įsidėtu maistu galima įrengtoje poilsiavietėje „Bruniņieku laukums“ („Riterių aikštė“), kuri yra netoliese.

Palei upe randame ir Vasargeliškių apžvalgos bokštą. Užlipus į 21 m aukščio apžvalgos bokštą, iš paukščio skrydžio aukščio galima pasigrožėti kraštovaizdžiu ir vaizdingomis Dauguvos kilpomis. Nuo šio bokšto atsiveria ir vaizdas į Dauguvos upės Rozališkių kilpą – vieną iš gražiausių Latvijos gamtovaizdžių, kuri buvo pavaizduota ant 10 latų banknoto, kai latas buvo Latvijos Respublikos nacionalinė valiuta.

Slutiškių skardis – didžiausia kvartero uolienų atodanga Dauguvos slėnio Latvijos dalyje. Jo aukštis – 40,9 m, ilgis – 400 m. Skardžio šlaito nuolydis – 38 laipsniai. 1925 metais skardžio papėdėje buvo galima išvysti iki 6 m aukščio devono periodo vidurio baltojo smiltainio atodangą su keliomis išgraužtomis olomis. Dauguva dabar kranto taip intensyviai nenuplauna, nuogriuvos šliejasi palei skardžio papėdėje esantį smiltainį, o pats skardis pamažu apauga krūmais. Žvelgiant į Slutiškių skardį, sunku įsivaizduoti, kad XX a. ketvirtajame–penktajame dešimtmetyje ant jo šlaitų nebuvo jokios augmenijos, jis buvo visiškai plikas – tik smėlis, žvyras ir rieduliai. Tai buvo potvynių padariniai – labai aukšto vandens lygio sąlygomis ledo luitams ir galingai srovei ardant skardžio šlaito apatinę dalį, atsinaujino intensyvūs šlaitų procesai ir buvo sunaikinta augalų danga. Pušyne, kuris šliejasi prie Slutiškių skardžio, aptinkama daug retų ir saugomų augalų rūšių. Nuo skardžio atsiveria didingi, artimi ir tolimi Dauguvos slėnio vaizdai į Daugavsargų kilpą.

Toliau keliaujame palei upe link Markavos piliakalnio, kuris yra vienas iš mažiausių latgalių piliakalnių, valstybinės reikšmės archeologijos paminklas. Piliakalnis įrengtas ant žvyro kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Slutiškių etnografinį sodžių ir gamtos parką „Daugavas loki“. Markovos piliakalnio apylinkėse įrengtas 1,6 km ilgio Markovos pažintinis takas. Čia yra keletas lankytinų objektų: Markovos kapinės, Markovos piliakalnis, projektuotos Daugpilio hidroelektrinės vandens saugyklos lygmens žyma, Putanų upelis, Putanų upelio akmuo ir kt. Čia sutinkamos kelios saugomų augalų  rūšys, pavyzdžiui, miško plukės ir perkūnropės. Šalimais – Vecračinos piliakalnis. Iš dalies suniokotas. Tikėtina, kad jis naudotas vėlyvajame geležies amžiuje. Vecračinos piliakalnis yra valstybinės reikšmės kultūros paminklas.

Vykstame į nedidelį miestelį Kraslava, kuriame stūkso XVIII a. statytas grafų Pliaterių dvaras. Rašytiniuose Livonijos ordino šaltiniuose Kraslavos vardas pirmą kartą paminėtas 1558 metais. Tačiau Latgalių pilies griuvėsiai ir senosios kapavietės netoliese, leidžia manyti, kad čia žmonės jau gyveno daug šimtmečių atgal. XVI –XVII a. Kraslavos savininkai keitėsi dažnai, tačiau nuo 1729 metų šias žemes įsigijo grafas Jans Ludvigs Platers, kurias jo šeima sėkmingai valdė iki pirmojo pasaulinio karo. Plateriai sugebėjo Kraslavą paversti Latgalės administracijos ir ekonomikos centru.

1808 metais Latgalės administracija iš Daugpilio persikėlė į Kraslavą ir išsilaikė iki 1822 metų. Tačiau po 1826 metų gaisro, buvęs kaimelio žavesys pradėjo blėsti ir atsigavo tiktai 1865 metais, kai Daugpilio – Vitebsko geležinkelio linijos stotis buvo pastatyta netoliese. Deja, 1893 metais kaimelis vėl sunkiai nukentėjo gaisro metu. Prieš pirmąjį pasaulinį karą, Kraslava buvo antras pagal dydį kaimas Latvijoje, turėjęs apie 10500 gyventojų.

Čia lankome grafo Platerio šeimos rezidenciją – statyba buvo pradėta apie 1765 m. Statyti baigta 1791 m. Dvaro sienų vidaus tapyba yra iš XVIIIa. Ryškiausias Latgalos pasaulietinės architektūros paminklas. Šalia pilies buvo pastatyti ir ūkiniai pastatai: pilies valdytojo ir sodininko namai, arklidės. Aplink pilį Dauguvos slėnio šlaite buvo įkurtas apie 22ha kraštovaizdžio parkas. Jo dendrologinė sudėtis vis dar labai plati – apie 70 skirtingų rūšių medžių ir krūmų. Parke buvo atstatyta grota su paslaptingu „požeminiu praėjimu“ ir pilies sargyba – liūtas. Kraslavos istorijos ir meno muziejus yra viename iš komplekso pastatų. Iš apžvalgos aikštelės prie pilies atsiveria nuostabūs Dauguvos ir miesto vaizdai. Po renovacijos buvusiame tvarte yra Amatų namai, kuriuose organizuojami renginiai ir kūrybinės dirbtuvės. Buvusiame valdytojo name šiuo metu yra Kraslavos apskrities turizmo informacijos centras ir Tarptautinis kulinarinio paveldo centras.

Velnio ežeras (Čertoks) – vienas iš švariausių Latvijos ežerų, jis traukia savo mėlynai žaliu skaidriu vandeniu ir keistais pasakojimais, kurie lydi jį nuo senų laikų. Egzistuoja versija, kad Velnio ežeras atsirado, nukritus kažkokiam kosminiam kūnui. Skaidrus, bedugnis ežeras – viena iš labiausiai apsuptų legendomis Latgalos žydrųjų ežerų šalies vietų. Ko tik nepasakojama apie neįprastą vandens telkinį… Pavyzdžiui, esą, jeigu juo plauktum, viduryje susisuktų galva ir paskęstum. Sklando ir pasakojimas, esą ten nuskendęs žmogus vėliau būdavo rastas visai kito ežero pakrantėje.

Velnio ežero, esančio piltuvo pavidalo duburyje, gylis siekia 17 metrų, o vanduo toks skaidrus, kad vietomis matosi iki 12 metrų. Į jį neįteka ir neišteka iš jo nei upelis, nei šaltinis. Čia neauga nei vikšriai, nei vandens lelijos. Velnio ežero vengia net paukščiai ir miško žvėrys. Ežerą tyrinėję mokslininkai čia yra radę radono dujų – tai galėtų paaiškinti, kodėl ežere nėra gyvybės. Šios dujos yra radioaktyvios.

Šalimais ežero yra medinių skulptūrų kompleksas Kristaus Karaliaus kalnas, kuriame yra apie 500 skulptūrų pagal Biblijos siužetus, medinė bažnyčia, Rojaus sodas, Nojaus arka. Skulptūrų parką supa dekoratyvinių augalų sodas, kuriame yra 650 augalų ir 120 vaismedžių. Per tvenkinius nutiesti du 17 m ilgio tiltai. Šis unikalus skulptūrų kompleksas 2006 m. įkurtas ant Eglės ežero kranto, už poros kilometrų nuo Agluonos bazilikos.

Ir kelionę baigiame Preili miestelyje. Tai viena iš seniausių gyvenviečių Latvijoje, kuri pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta 1250 metais. Preiliai miesto teises įgavo 1928 metais. Tuomet apie 1935-uosius metus mieste gyveno 1662 gyventojai, iš kurų 50% buvo žydai. Po II-ojo pasaulinio karo mieste liko mažiau nei 1000 gyventojų. Sovietiniais laikais daug rusų ir baltarusių atvyko į Preilius dirbti. Tuomet, 1989 metais gyventojų skaičius buvo pasiekęs net 9421. Šiuo metu mieste gyvena apie 8500 žmonių, iš kurių 54.4% latviai, 39.6% rusai, 1.9% lenkai, 1.5% lenkai ir 2.6% kitų tautybių. Neatskiriama XIX amžiaus Preili krašto kraštovaizdžio ir architektūros dalimi yra dvaro pastatas. Daugialypiai pastatai susiję su ūkiniu ir kultūriniu gyvenimu, sudarė dvaro ansamblį, kur svarbiausią vietą užėmė ponų dvaras ir dvaro rūmai, aplink kuriuos buvo įkurtas kraštovaizdžio parkas. Dvare yra išlikusių, dalinai išlikusių ir pertvarkytų pastatų: dvaro rūmai, koplytėlė, sodininko namelis, vartų sargo namelis, tarnų namas, o taip pat parko vartai, apsaugos griovys, kuris supa parką ir akmeninės sienos fragmentas. Dvarą pradėjo statyti XIX amžiaus pradžioje, grafų Borchovų šeimai. Pastato statyba pseudo-gotikos stiliuje buvo baigta XIX amžiaus 60-taisiais metais. Sovietmečiu dvare buvo įsikūrusios įvairios įstaigos iki tol, kol 1978 metais viršutinė pastato dalis sudegė. Iki šiol projektai dėl pastato restauracijos buvo nesėkmingi. XVIII-XIX amžiaus rūmų parkas – tai vienas didžiausių kraštovaizdžio parkų Latvijoje. Jame sukurta sudėtinga tvenkinių ir kanalų sistema su daugybe salų. Dvare išliko 1817 metais statyta koplytėlė, XIX amžiuje pastatytas dvaro vartų sargo namelis, Meilės kalnelis, ponų rojus – Adomo ir Ievos sala.

Dar viena įdomi vieta šiame mieste – lėlių muziejus. Jame galima pamatyti dailininkės Jelenos Michailovos rankdarbius, pasipuošti nuostabiais pasakų personažų drabužiais, minutei kitai tapti princais, princesėmis ar muškietininkais. Lėlės pasodintos skirtinguose interjeruose, kiekviena lėlė turi savo pasakojimą ir sukūrimo istoriją. Namo kieme yra kelios miniatiūrinės pilys su prabangiais bokštais, tiltais ir vandens malūnais. Sodas atrodo ypač romantiškai vakarais, kai pilies languose nušvinta šviesos. Fotografavimasis apsirengus karališkais kostiumais – tikrai puikios nuotraukos šeimos nuotraukų albumui.