Slovakija – kelionė debesų link

Po daugiau nei dešimties metų, vėl grįžtu į Slovakiją. Žinoma, kelionę renkuosi tik vasarą, kai šilta ir turėtų būti gražus oras. Tai jau vienuoliktas kartas kai esu šioje šalyje. Jei kas paklaustų, kuo ji mane vilioja, sunku būtų įvardinti tik vieną dalyką. Šalyje yra kalnai, kuriuose smagu pasivaikščioti, daug urvų. Nors Slovakija plotu už Lietuvą yra gerokai mažesnė, joje priskaičiuojama per 5000 urvų – ir tai tik ištyrinėti požeminiai labirintai. Lankytojams pritaikyta apie 15 Slovakijos urvų. O kur dar pilys (jų šalyje yra apie 200), jaukūs miesteliai, mineralinių vandenų baseinai… būtų galima tęsti ir tęsti.

Vakare išvykus iš Lietuvos, po 13 val kelio buvo pasiektas kelionės tikslas – Poprado miestas, esantis Tatrų papėdėje. Šis vidutinio dydžio miestas, turintis apie 55 000 gyventojų – tai savotiški vartai į didingo grožio Aukštųjų Tatrų nacionalinį parką. Čia nuolat gausu turistu, nes pats miestas yra patogioje vietoje norint keliauti po šalį. Dauguma lankomų objektų yra šalimais. Pačiame mieste yra „AquaCity“ vandens pramogų parkas, kuriame galima patirti neužmirštamų akimirkų, norint paįvairinti atostogas arba turistinę kelionę.

Apsigyvenome viešbutyje ir atsigaivinę išvykome į šalimais esančią Spiš pilį. XI-XII amžių sandūroje pastatyta pilis stovi ant 634 metrų aukščio kalvos. Visais laikais kruopščiai puoselėjama pilis yra viena didžiausių tvirtovių Vidurio Europoje ir nuo 1993 metų įtraukta į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. 1780 metais Spišo pilis stipriai nukentėjo nuo gaisro, ir nuo tada likę tik jos griuvėsiai. 1970 metais pradėti intensyvūs pilies rekonstrukcijos darbai vyksta iki dabar. Šiuo metu Špišo pilis yra atvira lankytojams. Joje veikia nedidelis muziejus, kuriame galite apžiūrėti archeologinius radinius: senovinius ginklus, įvairius buities rakandus ar net kankinimo įrankius. Siaurais spiraliniais laiptais galite pakilti į bokštą, nuo kurio viršaus atsiveria nuostabi panorama į vietovę supančias apylinkes. Kaip ir dauguma pilių, taip ir ši turi savo legendų. Viena iš tokių pasakoja, kad Spiš pilies valdytojas Philip (Pilypas) nužudė Lenkijos monarcho sūnų. Pastarasis nusprendė atkeršyti ir nužudyti karaliaus Pilypo dukrą Barborą. Vieną dieną kai Barbora ir jos sesuo Jedvyga buvo vienos pilyje, atėjo Lenkijos monarchas ir bandė nužudyti Barborą. Manydama, kad Barbora mirusi, Jedvyga iššoko pro pilies bokšto langą. Deja, Jadviga nusižudė veltui, nes lenkų monarchas Barboros nenužudė. Sakoma, kad po šio šuolio veidas pasirodė sienoje.

Dar kita legenda pasakoja, kad pilyje gyveno tas pats Pilypas kartu su savo gražuole žmona. Iš jų meilės gimė dukra Barbora. Tačiau Pilypo žmona mirė ir jo netekėjusi sesuo Jadvyga rūpinosi Barbora. Karaliui išjojus į medžioklę, apgaulės būdu į pilį pateko kareivis. Jadvyga gulėjo savo lovoje ir buvo užmiršusi Barborą, o tuo metu kareivis ir pagrobė mažą mergaitę. Kitą rytą jau buvo per vėlu, Barbora buvo dingusi. Kai Pilypas grįžo ir viską sužinojo, buvo labai piktas. Jis leido kankinti kareivius, kurie įleido įsibrovėlį į pilį, taip norėdamas nubausti nuliūdusią Jadvygą. Jadvyga iš skausmo pamišo ir iššoko pro pilies bokšto langą. Pilypas taip ir nerado savo vienturtės dukros, o kiekvieną vidurnaktį Jadvyga pasirodo čia ir šaukia mažąją Barborą vardu, tikėdamasi ją vis dar rasti.

Kasmet Spišo pilį aplanko apie 170,000 turistų. Ją taip pat pamėgę kino filmų režisieriai, todėl ekrane šmėžuojančią pilį galėjote išvysti filmuose Drakono širdis (Dragonheart 1996), Feniksas (Phoenix 1997), Liūtas žiemą (The Lion in Winter 2003), Paskutinis Legionas (The Last Legion 2006).

Dar viena įdomi atrakcija šioje pilyje – pievoje gyvenantys gyvūnėliai. Šie gyvūnėliai yra 18-24 cm ilgio ir sveria apie 300 g. Žiemą jie miega savo urveliuose ir tik kovo gale, ar ankstyvą balandį išlenda iš urvelių. Lankantis pilyje nuo pavasario iki rugpjūčio galo, juos galima pamatyti lakstančius pilies teritorijoje. Ir jei sėkmė nusišypsos, net ir nufotografuoti.

Iš pilies mūsų maršrutas vedė į Levoča miestelį, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1249 metų. Levoča – tai buvęs karališkasis miestas, kuris klestėjo viduramžiais XV amžiuje. Levočoje išlikusi daili senamiesčio aikštė, joje stovi Senoji miesto rotušė (XV-XVII a.), kurioje įsikūręs muziejus. Miesto puošmena – tai renesanso stiliaus šv. Jokūbo katalikų bažnyčia, kurioje išlikęs medinis altorius yra laikomas aukščiausiu mediniu altoriumi pasaulyje.

Antra kelionės diena buvo skirta kalnams – Slovakijos Rojui. Slovakijos Rojaus nacionalinis parkas – vienas iš 9 nacionalinių parkų Slovakijoje, įkurtas 1988 m. Parke įrengta 300 km., turistinių pėsčiųjų takų. Tai tikras rojus turistams, norintiems kalnų, vaizdingų maršrutų, tarpeklių. Pasirinkus žygį čia patiriami nepakartojami potyriai, kai tenka daug kopti, eiti, bristi ar kaip kitaip įveikti gamtos kliūtis. Mūsų pasirinktoje trasoje buvo Dúhový vodopád (lietaus vandens) krioklys, kuris yra 8 metrų aukščio ir krenta šalia trasos. Krioklys yra 8 pagal grožį šalyje bei vienas iš 7 krioklių, esančių Kláštorská dolina slėnyje. Euforija įveikus trasas, atperka visus kelionėje patirtus nesklandumus. Užlipus į kalną 760 metrų aukštyje, yra kalnų trobelė, kurioje galima pavalgyti tradicinių patiekalų. Taip pat aplankyti Klaštorinsko vienuolyno griuvėsius. Vienuolynas buvo pastatytas 1299 m , XV amžiuje vienuolynas buvo užimtas ir 1543 m., nugriautas. Vienuoliai išsikėlė į Levoče miestą, o vienuolynas tapo plėšikų prieglauda. Šiuo metu vienuolynas iš turistų lėšų yra atstatomas, taip pat galima pasivaikščioti po vienuolyno kiemą, kurį supa buvusios celės, bažnyčią bei kitas buvusias patalpas.

Taip pat šis regionas garsėja olomis ir urvais- jų čia priskaičiuojama pusketvirto šimto. Bene žymiausias jų – Dobšinsko ledo urvas, stebinantis įspūdingų formų ledo dariniais. Urvas atrastas 1871 m., kada į žemutinę urvo dalį pirmą kartą nusileido kalnų inžinierius Eugene Ruffini. O po 147 metų šį urvą aplankėme ir męs. Urve net vasarą stūkso nenutirpę dideli ledų masyvai, užšalę stalaktitai, stalagmitai, vandens kriokliai. Ledo storis urve siekia iki 25 m.. Lankantis Slovakijoje rekomenduotume šį urvą aplankyti ir atsivėsinti, mat urve -4 šalčio, kai lauke kaitina saulė.

Kaip jau minėjau, į šią šalį vykstu nebe pirmą kartą, todėl kelionės tikslas buvo išbandyti kažką naujo. O tam geriausiai tiko 7 val kalnų žygis Aukštuosiuose Tatruose. Aukštieji Tatrai yra aukščiausia Karpatų kalnų dalis, priklausanti Slovakijai (4/5) ir Lenkijai (1/5). Nuo 1949 m., jie tapo seniausiu ir šiuo metu didžiausiu Slovakijoje Tatrų nacionaliniu parku, kuriame saugomas kalnų kraštovaizdis (kalnai, kriokliai, upeliai, ežerai), gyvūnija ir augalija. Tatrų kalnai susiformavo prieš 15–20 milijonų metų. Statūs šlaitai, nugludintos viršūnės susidarė dėl raukšlėjimosi, tektoninių judesių. Dar įvairesnių formų jiems suteikė ledynai. Kabančius šlaitus, cirkus (taurės pavidalo reljefo formas) išgraužė tekantis vanduo.

Pasirinkome maršrutą iš Štrebske Pleso link Skok krioklio ir toliau kelią tęsėme geltona trasa, kol pasiekėme kalnų ežerą. Ežeras susiformavęs dėl ledynų tirpimo ir judėjimo pasėkoje susiformavusių morenų. Tai antras pagal dydį ledyninis ežeras šalyje. Reiktų paminėti, kad Aukštieji Tatrai garsėja ežerais – jų yra maždaug 100. Tiesa, ežerai nedideli – bendras jų plotas tėra 3 kv. m. Dauguma ežerų telkšo 1500–2000 m., aukštyje. Uolos saugo juos nuo vėjų, todėl vandens paviršius visada lygus kaip veidrodis. Vandens spalva priklauso nuo dugną ir krantus sudarančių uolienų.

Pradėjus eiti pasirinkta trasa, pradžioje kelias vedė per mišką ir paėjus gerą dalį kelio tik pamatėme Skok krioklį. Šis krioklys yra labiausiai lankomas šalyje. Pro 30 m., aukščio krioklį galima užlipti į kalną, kad lengviau būtų kopti trasoje yra įrengtos grandinės. Pasibaigus miškams, šalia trasos pradeda vinguriuoti šniokščiantis kalnų upelis. Atsiveria vis gražesni kalnų vaizdai. Einant toliau į viršų atsiranda ir sniego bei kalnų ežeriukai. Pasiekus aukščiausią trasos vietą, perlipame į kalnų kitą pusę ir trasa pradeda vesti į apačią. Žygio metu pamatyti vaizdai tiesiog įspūdingi, tik gaila, kad beveik niekuomet fotoaparatai neperduoda erdvės ir gilio pojūčio, kurį galima pajusti tik kalnuose. Tai visuomet išlieka tik atmintyje.

Lankantis Slovakijoje būtina apsilankyti koliboje (kalnų trobelėje). Čia jų tikrai daug, viena iš tokių, kurią pasirinkome męs – Zbojnicka koliba. Ji dirba tik nuo 18-24 val. Joje galima ne tik pavalgyti, bet ir pasiklausyti muzikos ar net pašokti.

2 kelionės dienos vakaras Zbojnicka Koliba

Posted by Esros Turas on 2018 m. Birželis 15 d., Penktadienis

Lankantis šalyje, būtina paragauti tradicinių patiekalų. Slovakiška kulinarija formavosi veikiant skirtingoms tradicijoms, atėjusioms senovėje su čia valdžiusių romėnų mitybos įpročiais, kuriuos vėliau papildė kaimyninių germanų ir slavų, kitų Austrijos-Vengrijos imperijos tautų tradicijų įtaka. Slovakiškos virtuvės ištakos siekia laikus, kai dauguma gyventojų gyveno kaimuose ir maitinosi daugiausiai savo jėgomis užaugintu ir paruoštu maistu. Šios šalies virtuvėje svarbus vaidmuo tenka pieno produktams, kopūstams ir bulvėms – tai pagrindiniai daugelio tradicinių patiekalų ingredientai. Jei lankysitės Slovakijoje, galite išbandyti nacionalinius patiekalus:

Bryndzové halušky- virti tešlos gabalėliai su brinza (iš avių pieno gamintu sūriu)
Česnačka – česnakinė sriuba
Kapustnica – kopūstienė

Taip pat paragauti tradicinių gėrimų:

Slovakiškas alus – Zlaty bažant (auksinis fazanas)
Slivovica – slyvų degtinė
Borovička – kadaginė degtinė
Tatratea – likeris (rekomenduočiau paskanauti 52, 62 ar 72 laipsnių). Užsisakius šio gėrimo koliboje, jį atneša kavos puodelyje uždegtą bei iššaunat garsiniu šautuvu, kad visi atkreiptų dėmesį!!! Smagi atrakcija ir skanus gėrimas –garantuoju!

Į Slovakiją vykome tik keturioms dienoms, todėl aplankyti visko ką siūlo ši šalis neįmanoma. Grįžtant, mūsų kelionės maršrutas vedė pro dar vieną pilį. Stara Liubovnia garsėja savo pilimi (Ľubovniansky), senomis bažnyčiomis, etnografijos ir kultūros muziejumi atvirame lauke. Pilis buvo pastatyta XIII a. Nuo 1412 iki 1772 m., ji buvo svarbi Lenkijos karaliams, ir jų administruojama. Pilies legenda pasakoja, kad vieną vasaros dieną jojo du raitėliai. Pavargę jie sustojo prie Poprado upės kranto, kuri tekėjo tolyn link mažo miestelio Lubovnos teritorijoje. Vienas iš tų raitėlių buvo didikas Lubovensky. Jam patiko kraštovaizdis ir jis nusprendė pastatyti pilį ant uolos, šalia kaimo. Kitą dieną toje vietoje, kur buvo nuspręsta statyti pilį, įsikūrė didiko sūnus su savo padėjėju. Pilį buvo nuspręsta pavadinti Lubovna, tačiau kas buvo pastatoma per dieną naktį dingdavo. Ir taip nutikdavo kasnakt. Didikas Lubovensky išsiaiškino, kad vieta kurioje buvo nuspręsta statyti pilį, priklauso piktajai fėjai. Taigi didikas nusprendė prašyti fėjos leidimo baigti statyti pilį šioje vietoje. Fėja sutiko tik su viena sąlyga, kad jis atiduos jai savo sielą. Po ilgų svarstymu didikas sutiko su pasiūlymu, nes norėjo šią pilį palikti savo sūnui. Kita dieną pilis sušvito visu grožiu, kuriuo žavėjosi visi žmonės. Tačiau didikas neturėjo sielos ramybės, todėl vieną dieną nuėjo į šalia ęsantį vienuolyną ir išpasakojo savo didžiąsias nuodėmes. Fėja sužinojusi apie šį poelgį, nusprendė sugriauti pilį. Ji pasirinko didžiausią akmenį, pasiėmė į rankas ir pakilusi virš pilies norėjo mesti. Bet tuo metu vienuolyno varpai pradėjo skambėti, fėja prarado savo galią ir didžiulis akmuo nukrito ant Poprado upės kranto, o ne ant pilies. Senasis Lubovensky su dievo pagalba išsaugojo pilį, kurioje ilgus metus ir gyveno pats, bei jo vaikai ir anūkai. Nuo to laiko niekas negirdėjo apie piktąją fėją, bet didžiulė uola iki šių dienų dar guli ant upės kranto, netoli Hajtovka miestelio.

Įeinant į pilį groja muzika, čia pasitinka senoviniais rūbais apsirengę darbuotojai, kurie mielai padeda ir suteikia informaciją, ne tik apie pilį bet ir prie pilies esantį etnografinį muziejų. Muziejus pristato lauko pastatus, gyvenamuosius namus bei kitus statinius, kurie buvo atgabenti į šį muziejų iš Spiš ir Šariš regionų.