Šveicarija

Dar viena ilgai laukta kelionė įvyko. Šį kartą lankėmės Šveicarijoje, nedidelėje valstybėje Alpių kalnuose. Šveicarijos gamtos grožis yra šios šalies vizitinė kortelė. Net du trečdalius šalies teritorijos užima kalnai, kurių dalis padengta sniegynais ir ledynais. Miestai pasižymi tvarka. Vienas iš tokių miestų, kurį ir aplankėme, yra Liucerna.  Tai  didžiausias miestas centrinėje Šveicarijoje,  kurį 840 m. įkūrė vienuoliai benediktinai. Anot legendos, pirmieji žmonės čia įsikūrė todėl, kad angelai apšvietė šią vietą iš dangaus. Toje vietoje iškilo koplyčia, o vėliau – ir miestas. Dėl greta esančio Keturių kantonų ežero bei Piloto ir Rigio vaizdų Liucerna laikoma svarbiausiu turistų tikslu Šveicarijoje. Per Liucerną skubančios Reuso upės krantus jungia du tiltai – Koplyčios ir Malūno. Dengtas medinis per 200 m ilgio Koplyčios tiltas – bene labiausiai fotografuojama visos Šveicarijos įžymybė. Ir ne veltui. Koplyčios tiltas buvo nutiestas XIV a. pr. ir yra laikomas seniausiu dengtu mediniu tiltu Europoje. Tilto pastogę puošia scenas iš miestiečių ir šventųjų gyvenimo vaizduojantys 18 a. piešiniai. Įsiamžiname ir mes prie šio tilto.  Kadangi turistinė Liucernos dalis išsidėsčius labai kompaktiškai, visas lankytinas vietas galima nesunkiai apeiti pėsčiomis.

Šiek tiek toliau nuo senamiesčio, parke yra smiltainyje išskobtas Liūto monumentas, skirtas Šveicarijos gvardiečiams, kurie buvo nužudyti per 1792 metų Prancūzijos revoliuciją. Monumentą sukūrė danų skulptorius Bertel Thorvaldsen. Dešimties metrų aukščio ir šešių metrų pločio monumentą smiltainio uoloje 1820 metais išskobė Lukas Ahorn. Netoli parko yra keturių kantonų ežeras – ketvirtas pagal dydį šalyje. Ežerą įmanoma apvažiuoti automobiliu, bet kelias vingiuotas, lėtas ir kartais eina tuneliais. Todėl daug įdomiau pasiplaukioti ežere laivu. Norintys gali išsinuomoti vandens dviratį ir net išsimaudyti ežere. Pasiplaukiojimas laivu ežere trunka apie 1 val, kelionės metu yra pasakojama apie tai, ką matome ežero krantuose.

O dabar į kalnus. Grindelvaldo miestelyje, lyniniu keltuvu kėlėmės į First viršukalnę, kurios aukštis 2167 m. Ant kalno viršaus yra kavinė, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į kalnus. Čia galima ne tik pasimėgauti saulės voniomis stebink kalnus, bet ir leistis į žygį link tyvuliuojančio Bachalpsee ežero. Kelionė į vieną puse trunka apie valandą.

Toliau mūsų kelyje buvo Ronos ledynas. Ledynas nuo jį tirpdančios saulės saugomas izoliaciniu audiniu. Kiekvienais metais iš naujo išskaptuojamas 100 m ilgio tunelis leidžia gėrėtis ledynu iš vidaus. Nors būnant čia, truputi ir graudu. Rodos dar keletas metų ir ledyno nebeliks. Šalimais pievose gyvena švilpikai. Kadangi nufotografuoti nepavyko, vykome į netoliese esantį parką. Švilpikai – didžiausi voverinių šeimos gyvūnai. Šią voverinių graužikų gentį sudaro 14 rūšių. Europoje veisiasi alpiniai švilpikai. Gyvūnai skleidžia itin keistą garsą, kurį galima lyginti su stipriu žmogaus spiegimu. Deja, mūsų lankymosi metu jie buvo itin ramūs.

Lankėmės Arės upės kanjone. Tai nuostabus gamtos ir žmogaus rankų sukurtas šedevras. Ėjome mediniais tiltais, tuneliais virš sūkuringos upės 1,4 km ilgio ir 200 m gylio perėja ir gėrėjomės upės bei uolienų vaizdais, šniokščiančiais kriokliais.

Paskutinė mūsų kelionės diena buvo skirta Aletčo ledynui. Tai dar viena populiari turistinė vieta. Traukiniu pasikėlėme į Jungfraujoch viršukalnę (3475m,.),  kur aukčiausiai kalnuose įrengta geležinkelio stotis. Vaizdas kylant į kalną pro traukinio langą ir keičiasi. Pradžioje buvo žali slėniai, kuriuos kylant aukštyn pakeitė sniegu padengtos viršukalnės. Alečo ledynas yra didžiausias ledynas Alpėse. Jo ilgis – apie 23 kilometrus, plotis virš 1,5 kilometro, plotas – daugiau kaip 120 km². Ledynas prasideda Jungfrau kalnyno pietuose ir užsibaigia Viršutinės Ronos slėnyje. Visas ledyno plotas, įskaitant ir kitus ledynus, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą nuo 2001 metų. Nuo apžvalgos terasos atsiveria didingas kalnų masyvas, kuriame matosi trys aukščiausios viršūnės: Jungfrau (4158 m), Mionch (4099 m) ir Eiger (3970 m). Nepaisant dydžio ir įspūdingumo, ši galinga ledo upė per šimtą metų dėl klimato kaitos gali visiškai išnykti. Viršūnėje didelė veiklos pasiūla: norintys gali ne tik grožėtis kalnais, apžiūrėti ledo skulptūras, vaikščioti po parduotuves, pavalgyti kavinėse, bet ir apsilankyti sniego pramogų parke, kur siūloma išbandyti žiemos sportą: slidinėti slidėmis ar snieglentėmis, skristi ant lyno „Flying Fox“, nučiuožti nuo kalno su padanga. Viskas įmanoma gan nedideleje erdvėje. Tad laikas čia prabėga nepastebimai

Šveicarijoje nėra absoliučiai nė vienos vietos, nė vieno kalno, nė vieno ežeriuko, nė vieno miškelio (iškyrus 5 didmiesčius) kur sustojęs ir gerai įsiklausęs neišgirstum karvių varpelių… O kaip būnant Šveicarijoje neparagauti sūrio ar šokolado? Vienas iš garsiausių, vietinių vadinamas sūrių karaliumi yra Ementalis (Emmental). Pavadinimas kilęs iš Emme upės slėnio Berno kantone. Dabar jis gaminamas ne tik šiame regione. Tai kietas, ilgai bręstantis sūris, kuris gali būti laikomas labai ilgai. Kitas populiarus šveicariškas sūris yra Gruyere. Sūris buvo sukurtas mažame kalnų miestelyje Gruyeres Fribūro kantone, iš čia kilo ir jo pavadinimas. Kas dar nežino, Šveicarijoje buvo išrasti šokoladiniai saldainiai. XIX amžiuje šveicarų chemikas Henri Nestle išrado pieno miltelius, o šokolado gamintojas Daniel Peter miltelius panaudojo pieninio šokolado gamybai. Po kelerių metų Rudolfas Lindras patobulino šokolado maišymo procesą ir taip buvo gauta masė, iš kurios pradėti formuoti šokoladiniai saldainiai. Ant šokolado, ant sūrio dedama Šveicarijos vėliava. Jei žvilgsnio atstumu nematai Šveicarijos vėliavos – vadinasi tu jau ne Šveicarijoje.