Įspūdžiai iš Italijos

Italija tai paprastais žodžiais sunkiai aprašoma šalis, nepaprastai turtinga savo istorija, kultūra ir meno klodais. Nuo sniegu padengtų viršukalnių iki saulėtosios Adrijos jūros, Italija sklidina magijos, istorinio paveldo ir dar neatrasto grožio. Italija tai ne šalis, tai sielų buveinė, palaiminta grožiu, meno dvasia ir kultūriniu savitumu. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų šalis aprašyta garsių rašytojų, apdainuota dainių, išliaupsinta lankytojų, be galo mylima ir branginama vietinių gyventojų.

Mano kelionė į Italiją prasidėjo rugsėjo mėnesį, kai oras jau nebėra toks karštas. Priklausomai nuo vietos, rugsėjo mėnesį čia temperatūra pakyla nuo +20 iki +27 ˚C.

Toskanos sostinė Florencija – pats miestas yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Florencijos senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kadaise buvusi etruskų gyvenvietė, viduramžiais tampa stipriu miestu – valstybe, kuriame klesti Renesanso kultūra. Įtakingiausia Florencijos giminė – Medičiai – finansavo daugybės architektūros šedevrų mieste statybą.

Mikelandželo aikštė – tai didelė pėsčiųjų aikštė, nuo kurios atsiveria stulbinantys vaizdai į Florencijos miestą ir Toskanos kalvas. Ji suprojektuota 1860 metais vietinio architekto ir dedikuota italų renesanso dailininkui, skulptoriui, architektui ir poetui Mikelandželui Bounaročiui. Aikštės centre puikuojasi garsiausia šio menininko sukurta bronzinė „Dovydo“ statulos kopija, kurios originalą galima pamatyti „Akademijos galerijoje“.

Senasis tiltas (Ponte Vecchio) – tai seniausias ir dažniausiai fotografuojamas tiltas visoje Florencijoje. Manoma, kad tiltas virš Arno upės buvo pastatytas jau romėnų laikais. Tiltas, kurį galima pamatyti šiandien, pastatytas XIV amžiuje. Didžiausią dėmesį patraukia ant tilto stūksantys namai, kuriuose įsirengusios parduotuvėlės siūlo miesto svečiams nuo kokybiškų aukso dirbinių iki nepakartojamo skonio ledų. Vis dėlto įspūdingiausiai statinys atrodo sutemus, kai vandenį nudažo tilto šviesų atspindžiai. Senasis tiltas yra vienintelis Florencijoje, kuris nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Vekjo rūmai (Palazzo Vecchio) – tai statinys, kuris labiau panašus į tvirtovę nei į rūmus, pradėtas statyti 1299 metais. Darbai užbaigti po 23 metų, kai į 94 metrų aukščio bokšto varpinę buvo užkeltas varpas. Jo skambesiai pranešdavo apie viešus susirinkimus arba įspėdavo dėl gresiančio pavojaus. Nuo 1872 metų rūmai iš dalies paversti muziejumi, jame taip pat įsikūrusi Florencijos miesto valdžia. Muziejus eksponuoja įvairius meno kūrinius – freskas, skulptūras, drožinius, gobelenus. Jame saugomi Donatelo, Mikelandželo, Bronzino ir kitų garsių menininkų darbai.

Miesto centre esanti įspūdingoji Florencijos katedra (Duomo di Firenze) pradėta statyti 1296 metais vietoje čia buvusios Santa Reparata bažnyčios. Statybos darbai truko daugiau nei šimtą metų. Projektavimo darbais rūpinosi architektas Arnolfo di Cambio, vėliau Filipas Bruneleskis, kuris suprojektavo statinio kupolą. Katedra atidaryta 1436 metais. Šalia šventovės yra įkurtas Katedros muziejus, eksponuojantis vieną reikšmingiausių skulptūrų kolekcijų.

Uficių galerija (Galleria degli Uffizi) – vienas žymiausių ir seniausių muziejų pasaulyje, kuriame sukaupta didinga meno kolekcija. Čia galima pamatyti garsiausių Europos menininkų darbus, tarp kurių yra Leonardo da Vinčio „Geroji naujiena“, Botičelio „Veneros gimimas“. Taip pat galima apžiūrėti Simoni Martini, Beato Angelico, Rafaelio, Mikelandželo, Caravaggio, Filippo Lippi sukurtus šedevrus. Visi meno kūriniai saugomi ir eksponuojami 1560 – 1580 metais pastatytuose Uficių rūmuose.

Signoria aikštė (Piazza della Signoria) XIII amžiuje išklota miesto centre esanti aikštė glaudžia svarbiausius miesto pastatus: Vekjo rūmus, Uficių galeriją (Uffizi), Uguccioni rūmus, o visai netoliese stūkso ir Senasis tiltas (Ponte Vecchio), juosiantis Arno upę. Nors aikštė nėra labai didelė, tačiau dėl šalia esančių miesto įžymybių ji gyvybinga kiekvieną dieną, čia pailsėti ar tiesiog pasigrožėti reginiu mielai prisėda tiek miesto svečiai, tiek vietiniai gyventojai, o aikštėje išsibarsčiusios skulptūros sudaro įspūdį, kad atsidūrei muziejuje po atviru dangumi. Tai tik kelios pačios svarbiausios ir turistų labiausiai pamėgtos vietos Florencijoje, o prieš akis dar ilgas ir nepamirštamų įspūdžių kupinas kelias.

Kelionė tesėsi ten, kur veda visi keliai – link Italijos sostinės Romos, į amžinojo miesto, kur didybe spinduliuoja visame pasaulyje žinomi istoriniai paminklai.

Panteonas – visų Senovės Romos dievų šventykla, pastatyta apie 126 m. Masyvios kolonos, esančios prie įėjimo į šventyklą, buvo atgabentos net iš Egipto. Septintame amžiuje, Romoje įsigalėjus krikščionybei, Panteonas buvo paverstas bažnyčia, dėl to ir išliko praktiškai nepakitęs iki šių dienų.

Romos Koliziejus – didžiausias kada nors pastatytas amfiteatras visoje Senovės Romoje. Jis laikomas vienu svarbiausiu romėnų architektūros bei inžinerijos pavyzdžių. Šis senovinis amfiteatras buvo pastatytas pirmame amžiuje ir galėjo sutalpinti apie 50 000 žiūrovų, kurie stebėdavo gladiatorių kautynes. Bilieto kaina kai lankiausi buvo 13,5 eurų vienam žmogui. Toks bilietas galioja 2 dienas ir su juo galima aplankyti ne tik Romos Koliziejų, bet ir šalia esantį Romos forumą bei Palatino muziejų, esantį prie Palatino kalvos – vietos, kur, pasak legendos, buvo įkurta Roma.

Romos forumas – tai stačiakampio formos susirinkimo vieta Senovės Romoje, kurioje būdavo prekiaujama, vykdavo teismai bei stūksojo kiti viešieji pastatai. Dabar tai – ypač lankoma turistų vieta, apsupta iš didingų Romos imperijos laikų išlikusių griuvėsių.

Ispaniški laipteliai – Italijoje dar vadinami tiesiog Scalinata. Tai – 138 laiptelių statinys, esantis šalia nuolat šurmuliuojančios Ispanijos aikštės, kuri yra viena populiariausių susitikimo vietų visoje Romoje. Aikštėje taip pat yra įspūdingas ankstyvojo baroko stiliaus fontanas „Senasis laivas“, kurį suprojektavo skulptorius Pietro Bernini.

Trevi fontanas – žinomiausias fontanas Romoje, kurį daugelis atsimena ir iš garsiojo Federico Fellini filmo „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita). Šią vietą būtina ne tik aplankyti, bet ir įmesti monetą, jeigu svajojate sugrįžti į šį legendomis apipintą miestą dar kartelį. Ir dar šiek tiek statistikos: sakoma, kad į fontaną kasdien primetama net po 3000 eurų! Tik pamanykit!

Piazza Navona – viena populiariausių aikščių Romoje, iš visų pusių apsupta barokinio stiliaus architektūros. Čia taip pat yra net trys fontanai, įskaitant ir žymųjį „Keturių upių fontaną“ (Fontana dei Quattro Fiumi), kurį XVII a. suprojektavo Gian Lorenzo Bernini, bei to paties amžiaus barokinė Šventosios Agnesės bažnyčia.

Vatikanas – tai miestas valstybė Romos mieste, kurioje yra įsikūrusi popiežių rezidencija. Vatikaną reikėtų apžiūrėti neskubant, nes tai ypatinga vieta ne tik visiems katalikams, bet ir įspūdingos architektūros mylėtojams. Pats garsiausias Vatikano pastatas – Švento Petro bazilika – didžiausia katalikų bažnyčia visame pasaulyje. Prie bazilikos projektavimo darbų prisidėjo Bramanti, Rafaelis bei Mikelandželas. Dar vienas labai lankomas turistų objektas Vatikane – Siksto koplyčia, kurią garsina Mikelandželo freskos, ypač žymioji „Pasaulio sukūrimo“ freska.

Kelionę per Italiją tęsėme link Sorento pusiasalio. Kadangi pakeliui buvo pirmasis benediktinų ordino vienuolynas, kilome į kalną siauru serpantinų takų, kad ji aplankytume. Montekasino vienuolyną įkūrė ankstyvųjų viduramžių vienuolis Benediktas. Jis, su dvyne seserimi Scholastika, kuri taip pat vėliau tapo vienuole, gimė 480 m. Nursijos mieste, turtingoje šeimoje. Tėvai sūnų išsiuntė į Romą studijuoti teisės ir literatūros, tačiau šis, pajutęs pašaukimą tarnauti Dievui, nusprendė pasitraukti iš pasaulietinio gyvenimo. Benediktas apsigyveno ant Kasino kalno. Maždaug 525–529 m. vienuolis iškirto šventas pagonių giraites ir romėnų Apolono šventyklos vietoje, kartu su savo pasekėjais, įkūrė Montekasino vienuolyną. Čia jis parašė savo garsiąją regulą. Jau būdami vienuoliais Benediktas ir Scolastika kartą per metus susitikdavo prie šio vienuolyno sienų. Praėjus trims dienoms po jų paskutinio susitikimo, mirė sesuo Scholastika. Benediktas ją palaidojo kape, kurį buvo paruošęs sau: mat jis žinojęs savo mirties laiką. Netrukus pasiruošė mirčiai ir pats. Lankantis Montekasine, vos įėjus į didįjį vienuolyno kiemą pasitiko šv. Benedikto ir jo sesers šv. Scholastikos skulptūros: bažnyčioje ilsisi šių šventųjų palaikai. Montekasino vienuolyno vidiniuose kiemeliuose veši rūpestingai prižiūrėti rožynai, o fontanai – sklidini lietaus ir balandžių sparnų plasnojimo. Viename tokiame kiemelyje yra skulptūra, vaizduojanti šv. Benedikto mirtį: mokinių prilaikomas jis priima šv. Komuniją ir melsdamasis, pakėlęs į dangų rankas atiduoda sielą Dievui. Vienuolynas daugybę kartų buvo sugriautas ir atstatytas. Labiausiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, kai per šešias valandas trukusius antskrydžius ant abatijos pastatų buvo numeta 1400 tonų bombų. Beveik visas vienuolynas virto griuvėsiais. Pasakojama, kad viena bomba pataikė ir į bažnyčią, būtent tą vietą, kur palaidotas šv. Benediktas – ji nesprogo. Tai – savotiškas stebuklas, kurio metu išliko nepažeistas šventojo kapas ir dalis pastato sienų.

Geriausiai žinomas Europoje ir vienas pavojingiausių pasaulio ugnikalnių, nuolat pulsuojanti Italijos širdis, garsusis ugnikalnis Vezuvijus. Šos ugnikalnis laikomas pavojingiausiu, kadangi jo apylinkėse gyvena apie 3 mln. žmonių. Vezuvijus nuo Neapolio miesto nutolęs apie 32 km. Vezuvijaus aukštis – 1280 m, tačiau jis nuolat kinta, kraterio gylis yra 30 m, o skersmuo 700 m. Ir šiandieną galima pamatyti karštų vulkaninių dujų srovių, vadinamųjų fumarolių, kylančių iš ugnikalnio plyšių.

Pasak legendos, kadaise Vezuvijus ir netoliese esantis kitas vulkanas Flegrėjus, buvę žmonės. Tačiau abu vyrai įsimylėję tą pačią merginą, vardu Kapri. Sykį įpykęs Vezuvijus sviedęs mylimąją į jūrą, kur ji virtusi Kaprio sala, o abu vyrai taip nusiminę, jog virto uolomis. Sakoma, jog Vezuvijus iki šiol tebesikankinąs, dėl to kartkartėmis iš pykčio ima spaudytis ugnimi.

Atvykus link ugnikalnio, jis skendėjo debesyse. Tačiau tai nesustabdė manęs ir mano noro žūtbūt pakilti į jo viršų. Belaukiant eilėje prie kasų, vietiniai gyventojai, besirūpinantys turistų gerove,pasiūlo lazdas, kad lipti į ugnikalnį būtų patogiau.

Paskutinį kartą Vezuvijus išsiveržė 1944 m. Didžiausias Vezuvijaus išsiveržimas įvyko 79 m. Šio išsiveržimo metu buvo sunaikinti netoliese įsikūrę miestai – Pompėja, Stabijas ir Herkulanumas, kurių archeologiniai griuvėsiai yra gausiai lankomi turistų ir tarsi nukelia į Senovės Romos laikus.

Manau, tikrai visi yra girdėję apie Pompėją, ar matę bent vieną filmą. Tai – istorinis miestas senovės Italijoje, stūksojęs netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Nepolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą. Pompėja buvo užmiršta ir palaidota iki pat XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėja atskleidė kaip gyveno Sonovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis, ant sienų išlikusių piešinių ir užrašų. Gatvės grįstos lavos akmenimis, gausu kepyklų, tavernų, pirčių, teatrų, šventyklų, net viešnamių.

Toliau mano suplanuotame kelionės žemėlapyje laukė Kaprio sala, dar vadinamą „Rojaus sodu žemėje“. Čia kadaise gyveno imperatoriai ir paprasti žvejai; sala buvo piratų prieglobstis ir tremties vieta; vėliau – dailininkų ir poetų Meka. Atplaukus į salą, pasitinka pliažas, tačiau poilsiui laikas nenumatytas. Sėdame į autobusiuką ir kylame į kalną, apžiūrėti Kaprio ir Anakaprio miestelių bei aplankyti aukščiausios salos vietos – Saulės kalno (589 m). Saloje auginama daug citrinmedžių, iš kurių kvapnių vaisių gaminamas vietinis likeris Limoncello. Tikrai skanus gėrimas.

Atostogos turi vieną blogą aspektą, jos yra linkusios anksčiau ar vėliau pasibaigti, todėl ir manasis kelias pasuko atgal link Lietuvos. Tačiau grįžtant laukė vienas gražiausių ir konservatyviausių Toskanos regiono miestų – Siena.

Sienos senamiestyje apstu viduramžiškų siaurų gatvelių, kurios veda į centrinę aikštę – Piazza del Campo. Romėnų laikais šioje Sienos aikštėje buvo miesto forumas, vėliau – pagrindinė turgaus aikštė. Šiuo metu šioje į devynias dalis padalytoje aikštėje įsikūrę restoranai, kavinės. Taip pat akis džiugina įspūdingas marmurinis fontanas, sukurtas XV a. pradžioje. Be to ši aikštė yra unikali ir tuo, kad tai vienintelė pasaulyje aikštė ir lenktynių trasa „Il Palio“, kurioje du kartus per metus vyksta žirgų lenktynės – svarbiausias renginys, atspindintis miesto kultūrą ir tradicijas. Tačiau Piazza del Campo aikštė milijonus turistų žavi ne tik savo nepaprasta forma, bet ir ją supančiais rūmais. Štai Palazzo Pubblico rūmuose nuo XIV a. įsikūrusi miesto valdžia. Mieste net galiojo specialus įsakymas, pagal kurį niekas negalėjo pasistatydinti gražesnių ir didesnių rūmų už Palazzo Pubblico. Užsukite į viduje įsikūrusį Museo Civico muziejų, kuriame galima išvysti kvapą gniaužiančius viduramžių bei Renesanso epochų interjerus ir pasaulyje garsią Ambrogio Lorenzetti 1337 m. tapytą freską, perteikiančią geros ir blogos valdžios alegoriją.

Būnant Italijoje neaplankyti Venecijos būtų tiesiog nuodėmė. Tai miestas, kurį kiekvienais metais aplanko milijonai turistų, o prie šio skaičiaus prisidėjau ir aš. Keletas įdomių faktų apie Veneciją:

Venecija tikrai pastatyta ant vandens. Žmonės iš Veneto regiono statė miestą ant druskos pelkynų, Adrijos jūros žiočių. Miestas oficialiai įkurtas 421 metais, kovo 25 d.
Venecijoje yra apie 150 kanalų, kuriuos jungia 409 tiltai, o salose, kurių 117, yra virš 3000 siaurų gatvelių. Jeigu pamatysite tiltą, dažniausiai jis jungs dvi salas.
Plačiausias kanalas Venecijoje vadinamas „Grand Canal“, kuris miestą dalija į dvi dalis. Jo ilgis siekia daugiau negu 2 km, o vidutinis gylis apie 4 m.
Per pastaruosius 50 metų Venecijos gyventojų mieste sumažėjo per pusę ir šiuo metu regione yra tik 63000 žmonių. Didžiąją dalį žmonių sudaro darbininkai, kurie gyvena Venecijoje.
Kiekvienais metais Veneciją aplanko daugiau nei 15 000 000 turistų.
Venecija skęsta. Viena iš priežasčių – pakilęs jūros lygis.
Potvynis reguliariai vyksta tarp lapkričio ir kovo mėnesių. Didžiausias potvynis kilo 1966 m. lapkričio 4 d. Jo metu buvo užlietos visos žemiau esančios vietos, tarp jų – Šv. Marko aikštė. Per 24 val. vanduo pasiekė 6 pėdų aukštį. Siekiant išvengti potvynių, 2004 m. gegužės mėnesį pradėtas vykdyti prieštaringai vertintas Mozės projektas. Šis projektas apėmė 79 užtvankų statybą.
KapinėsIsola di San Michele įrengtos kalėjimo vietoje. Dėl vietos stokos, kūnai laidojami siauruose kapuose, o po 12 metų iškasami ir sudedami į urnas arba pernešami į esantį kaulų kiemą.
Venecija neturi kanalizacijos sistemos. Buitinės atliekos du kartus per dieną yra nuplaunamos potvynių į vandenyną.
Per visus vasaros mėnesius Švento Marko aikštė yra sausakimša turistų….ir balandžių, kurių ten tūkstančiai. Tai vienintelė vieta Venecijoje, kurioje leidžiama juos šerti. Kitur šerdami balandžius galite gauti dideles baudas.
Vienas iš labiausiai fotografuojamų vaizdų pasaulyje yra gondolos. Tai rankų darbo valtelės, kurios gaminamos iš 8 skirtingų medžio rūšių – eglės, ąžuolo, vyšnios, riešuto, guobos, raudonmedžio, maumedžio ir liepos. Valtelės konstruojamos iš 280 dalių. Irklai gaminami iš buko medienos. Gondolos kairė pusė yra platesnė, siekiant kompensuoti gondolos irkluotojo svorį. 16 a. buvo priimtas įstatymas, jog visos gondolos turi būti padengiamos 7 sluoksniais juodo lako.
Ir pabigai toks faktas, kad ir kaip gerai orientuotumėtės žemėlapyje ar vietovėje – vis tiek Venecijoje pasiklysite.

Nors mano kelionė po Italiją truko septynias dienas, liko dar daugybė neaplankytų garsių ir įspūdingų, turistus masinančių vietų, tad sakau Italijai – iki greito pasimatymo.