Latvija – Estija

Vasaros kelionės visada smagios, nes jas galima derinti su poilsiu prie vandens!!! Tad šį kartą vykdami į Latviją ir Estiją, nepraleisime ir vandens telkinių.

Pirmas sustojimas Latvijoje esantis etnografinis buities muziejus.  Tai vienas seniausių ir didžiausių tokio tipo Europos muziejų. Į muziejų atvežta ir jame pastatyta bei įrengta 118 senų statinių iš visų Latvijos regionų – Kuržemės, Vidžemės, Žemgalos bei Latgalos, statytų tarp XVII a. pabaigos ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio antros pusės. Muziejus įkurtas 1924 m., todėl, palyginti su kitais panašiais pasaulio muziejais, jis yra unikalus savo ekspozicija, kuri pradėta rinkti dar tais laikais, kai daugybė objektų buvo išlikę ir nesuniokoti karo. Muziejus po atviru dangumi yra įsikūręs Rygoje 87,66 hektaro ploto pušyne Juglos ežero pakrantėje, kur įrengtos latvių valstiečių, amatininkų ir žvejų sodybos. Čia galima įsijausti į senovės latvių valstiečių ar žvejų kasdienybę, pamatyti, kokiose pirtyse vanojosi senieji latviai, įsisukti į švenčių sūkurį ir nukalti sau kokį nors papuošalą!

Pasivaikščioję po muziejų traukiame link pajūrio ir Baltosios kopos. Baltoji kopa – tai smėliu padengtos uolienos toje vietoje, kur Inčupė įteka į jūrą. Smėlio uolienos susiformavo prieš 405-350 milijonų metų. Nuo kalvos, iš 18 metrų aukščio atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Baltojoje kopoje buvo filmuojami vaizdai Rygos kino studijos filmams „Už gulbių pulko debesų“ ir „Nauris“. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, palei mišką vingiuoja takas. Einant taku galima pamatyti 20 amžiaus pušų, neįprastų formų medžius: pušis, kurių šakos lygios su kamienu, jos eina lygiagrečiai su žeme arba tiesiasi į viršų, susipina neįprastais raštais.

Toliau vykstame dar giliau į Latviją link Vidžemės uolų. Vidžemės biosferos rezervatas – vienintelis tokio pobūdžio rezervatas Latvijoje, kuriame išliko valstybinės reikšmės gamtinės vertybės. Parko teritorija  užima apie 457600 ha žemės ir 16750 ha jūros teritorijos, o tarp svarbiausių ir įdomiausių gamtos objektų čia mes lankome Vecžemės uolas (Vidžemės). Tai ant jūros kranto – raudonojo smiltainio atodanga, kurios ilgis – 200 m, o aukštis – 4 m. Uoloje gausu urvų ir požeminių ertmių . Šiose vietose buvo filmuojamos Latvijos vaidybinių filmų „Naktis be paukščių“ ir „Ilga kelionė per kopas“ scenos.

Palyginti su balta kopa, čia mažiau turistų. Ant kranto išilgai pakopų įsikūręs kempingas „Klintis“, kuriame ir apsistosime.

Išaušus rytui pamojuojame jūrai ir vykstame į Estiją link Keilos krioklio. Tai trečias pagal stiprumą, 6m aukščio ir 60–70 m. pločio krioklys. Krioklys lankytojams prieinamas visą parą bet kuriuo metų laiku. Vieta puikiai tinkama ramiai pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta.

Nuo jo vykstame į mažą Rummu miestelį Estijos šiaurės vakaruose. Čia yra kalėjimas, ilgus metus šiurpinęs vietinius, o dabar virtęs  populiaria pramoga. Buvusio kalėjimo griuvėsiai dabar skęsta karjere, kuriame kadaise kaliniai buvo verčiami dirbti.

Rummu povandeninis kalėjimas. Sovietų Sąjungos laikais čia veikė kalėjimas, kurio kaliniai priverstinai dirbo kalkakmenio kasykloje. Karjere buvo kasamas dolomitas – statybose ir metalurgijoje naudojamas mineralas. Taip pat kalėjime funkcionavo ir kitos gamyklos. Kasant mineralus teritorijoje susiformavo įspūdingo dydžio kalnai. Nuolat kylančius gruntinius vandenis išsiurbdavo didelio galingumo pompos. Nemokama darbo jėga kaliniai buvo išnaudojami iki pat 1991 m. O jau tada, kai Estija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos – vandens siurbliai buvo tiesiog išjungti ir atjungus vandens pompas karjero teritoriją greitai užtvindė vanduo, palaidojęs sausumos plotus ir pastatus. Nei kalėjimo, nei kasybai naudotų įrankių niekas negelbėjo – viskas buvo palaidota po vandeniu, o dalies statinių be nardymo įrangos nė nepamatysi. Nardant galima aptikti ne tik pastatus, tačiau ir juos juosiančias spygliuotas tvoras, siauras gatveles, šviestuvus. Galima net praplaukti kalėjimo koridoriumi. Tiesa, nepaskendusioji Rummu kalėjimo dalis visai neseniai dar veikė – galutinai jis uždarytas tik prieš keletą metų, o likę 7.000 kalinių buvo perkelti kitur. Dabar Rummu karjeras yra viena mistiškiausių nardymo vietų ne tik Baltijos jūros regione, bet ir visame pasaulyje. Dėl skaidraus vandens estai šią vietą praminė “Mėlynąja lagūna”, o skaidriai žydras vanduo primena kalnų ežerą. Jei vandens pramogos nedomina – galima kopt į klinčių kalnus! Ši vieta tokia egzotiška ir įdomi, jog čia buvo surengtas muzikos festivalis “Into the Valley”. Vienas šio festivalio principų yra unikali vieta – Rammu karjeras tą neabejotinai pateisina.

Pasimaudę ir pasigrožėję apylinkėmis traukiame link šalimais esančio Padise vienuolyno ir pažintinio tako.

• Dar 1220 metais apie 30 šimtinių žemės buvo suteikta Dünamünde (Daugagrivos) vienuolynui už tai, kad šio vienuolyno vienuoliai padėjo pakrikštyti Padise vietinius valstiečius. Religinei veiklai vystyti  buvo atsiųsti vienuoliai. Pirmiausia buvo pastatyta akmeninė varpinė, kurios statybai 1310 metais vienuoliai paprašė Danijos karaliaus Eric’o IV leidimo. Tais pačiais metais į Padise persikėlė vienuolyno brolija. Priežastimi tapo priverstinis Daugagrivos vienuolyno (Rygos apskrityje) žemių pardavimas Kryžiuočių ordinui 1305 metais.
• 1317 metais Padise prasidėjo didelės vienuolyno statybos. Kaip statybinė medžiaga buvo naudojamas marmuras, o vėliau ir laukų akmenys. Pagalbinės patalpos buvo medinės. Estijos maištas 1343 metais laikinai sustabdė vienuolyno statybą. Vartenbergo Germano kronikoje minima, kad tais metais buvo nužudyti 28 vienuoliai, ir pastatai padegti.
• Po sukilimo Danija Šiaurės Estiją atidavė Livonijos ordinui. Bernardinai gyveno asketišką gyvenimą, mėsos nevartojo, ir Padise gaudė žuvis, tam iškasę kelis tvenkinius. Vienuolynas suklestėjo 1400 metais. Tada jis Pietų Suomijoje, šalia dabartinio Helsinkio, įsigijo žemes ir ir vandens telkinius. XVa. pradžioje, pardavus žemes Suomijoje, prasidėjo vienuolyno nykimas.
• 1445 m. metais pastatomas didysis bokštas, priekinis kiemas ir pietvakarių gyvenamasis ir ūkinis bokštas. Manoma, kad tik tada galėjo būti užbaigtas vienuolyno bažnyčios skliautinis perdengimas. Arkų konsoles papuošė raižiniais: simboliniu ornamentu ir alegoriniais gyvūnų vaizdais. Tai ir šuo, ir beždžionė, liūtai, vienaragis. 1448 metų lapkričio 30 d., paskutinę rudens dieną, per Šv. Andrejų, vienuolynas buvo pašventintas.
• Vienuolynui pavyko išvengti 1520 metų liuteronų reformacijos pasekmių. Rusams įsiveržus į Estliandiją ir Lifliandiją, paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Gotthard Kettler, bijodamas, kad švedai užims pilį-vienuolyną, paskelbė jį valdąs, o po metų iš tikro jį užėmė, vienuolius išvaikė, ir paskelbė apie vienuolyno žemių nusavinimą ordino naudai. Vienuolynas buvo paverstas tvirtove, jo veikla baigėsi.
• Livonijos karo metu, 1561 m. rudenį, Padise užkariavo švedai. 1576 m., užgrobusi Läänemae, į Padise atėjo rusų armija. Pilį-vienuolyną laikė apgultyje dvi savaites, ir 1576 m. vasario 20 d. jis pasidavė. Rusai tęsė pilies sutvirtinimo darbus: į šiaurę nuo pilies pastatė didelį kiemą, apsuptą siena ir bokštais, rytinėje pusėje iškasė griovį. Rusai Padise išsilaikė keturis metus, ir tai buvo arčiausiai nuo Talino kada nors buvusi užgrobta jų pilis.
• 1580 metais švedai, sužinoję, kad Padise trūksta provinzijos, nusprendė apgultimi priversti rusus pasiduoti. Jie 13 savaičių laikė pilį apsuptyje, bomborduodami daugiausiai pietinę jos pusę. Livonijos karas baigėsi 1583 m. Rusijos ir Švedijos taikiu susitarimu. Sutartis, 1629 m. sudaryta netoli nuo Gdansko esančiame Altmark mieste, paliko Lifliandiją Švedijai.
• Jau 1622 metais Švedijos karalius Gustav II Adolf perdavė, su teise palikti palikimu per vyrišką liniją, didžiąją vienuolyno valdų dalį Rygos magistrato nariui Thomas Ramm. Po to visa Ramm giminė persikėlė į Estiją. Naujas savininkas pritaikė vienuolyną jaukiam būstui. XVIIa. barokinės dvarų architektūros pavyzdžiu jis vienuolyno sienose iškirto plačias stačiakampes duris ir langus, padalino bažnyčios pastato erdvę tarpinėmis lubomis ir vakarinėje bažnyčios dalyje įrengė didelę virtuvę. Karnyzai. tinkas ir spalvoti olandišku pavyzdžiu pastatytų krosnių kokliai pavertė vienuolyną į jaukų būstą. Fon Ramm giminė Padise gyveno iki 1766 metų, kai į buvusį vienuolyną trenkė žaibas ir kilo gaisras. Po jo šalia vienuolyno buvo pastatytas namas, kurio statybai buvo panaudoti vienuolyno ūkinių pastatų akmenys.

Šiuo metu vienuolynas yra dalinai renovuotas, jo kieme vyksta koncertai, vaidinimai ir atrodo taip: