Svečiuojamės Gruzijoje

Gruzija didelė šalis, todėl per vienas atostogas visko aplankyti neįmanoma. Keliauju į šią šalį antrą kartą.

Pirmas sustojimas Tbilisije – Gruzijos sostinėje, šalia Kuros upės. Tbilisis turi viską, tad jeigu norite pamatyti miestą, kuris savyje geba modernumą puikiai sulieti su klasika, su gamta bei natūralumu – siūlau čia apsilankyti.

Po smagios vakaronės restorane, keliamės ir keliaujame po Gruziją. Šį kartą kelias veda į Vardžiją.

Vardžija atsirado Gruzijos Aukso amžiaus laikotarpyje. Miesto statyba priskiriama karalienei Tamarai, bet pirmieji urvai buvo iškirsti valdant jos tėvui Giorgi III (1156-1184). Tie urvai buvo iškirsti toje vietoje kur dabar yra Šv.Marijos cerkvė, prie šaltinio, ir cerkvės rytinėje dalyje galima pamatyti altoriaus nišą. Archeologai šią nišą laiko pirmosios, vėliau perstatytos, cerkvės dalimi. Karalius Giorgi, kaip įkūrėjas, yra pavaizduotas vienoje cerkvės freskų. 1184 metais Giorgi numiršta ir prasideda antrasis statybų etapas – karalienės Tamaros įsakymu pastatoma cerkvė, kurios vidus ištapomas eristavo Rati Surameli potvarkiu – atrodo, tuo laikotarpiu (1184-1185 metais) freskose atsirado karalienės Tamaros ir eristavo Rati portretai. Tuo metu čia apsigyvena pirmieji vienuoliai, nors yra hipotezė, kad jie čia apsigyveno tik 1205 metais.

Kas ta Tamara? Karalienė Tamara gimė 1160 ar 1166 metais. Tėvas – karalius Giorgi II, motina – Alanijos karaliaus duktė. Dukters gimimo garbei karalius pastatė cerkvę, dabar vadinamą Didube Dievo Motinos cerkve. Pirmasis istorinis įvykis jos gyvenime – 1177 metų maištas. Prieš karalių Giorgi II sukilo Orbeli klanas, Lori tvirtovė buvo maišto centras. Kunigaikštis Ivane Orbeli surado Demną (Dmitrijų), Davido sūnų, karaliaus Demetre I anūką, ir pradėjo karą dėl jo pretenzijų į sostą. Karą maištininkai pralaimėjo, Ivane žuvo, o Orbeli klanas ištremtas. Demnai buvo išdurtos akys, vėliau jis kalėjime numirė. Nors maištas ir buvo numalšintas, bet situacija valstybėje buvo nestabili, todėl karalius, neturėdamas vyriškos lyties palikuonių, nusprendė karūnuoti savo dukterį Tamarą. 1178 metais Tamara buvo oficialiai karūnuota Uplisciche mieste. Kodėl jame – neaišku. Tuo metu, manoma 1180 metais, jaunesnioji Tamaros sesuo Rusudan buvo ištekinta už Bizantijos imperatoriaus sūnaus Manuilo Komnino (1145-1185). Ši santuoka turėjo įdomių istorinių pasekmių. 1180 metais datuojama freska Vardžijos vienuolyne, kurioje pavaizduota Tamara su savo tėvu. Tai chronologiškai pirmasis iš trijų išlikusių Tamaros atvaizdas. Prie atvaizdo yra užrašas asomtavruli rašmenimis – „Visų Rytų karalius iš karalių, Giorgi duktė, Tamar, ilgų metų jai“. Iš užrašo galima spręsti, kad portretas nupieštas jai esant gyvai. Freskos nutapymo metai – 1180, kiek ginčytini, gali būti, kad ji nutapyta 1184 metais. Antrasis Tamaros atvaizdas yra Kareli municipalitete, Kvincisi vienuolyne, nors datuojamas paskutiniais karalienės gyvenimo metais. Trečiasis atvaizdas yra sunkiai pasiekiame Betanija vienuolyne, Vera tarpeklyje, netoli Tbilisio. Šešis metus Tamara valdė Gruziją kartu su tėvu, po jo mirties 1184 metais, buvo karūnuota Gelati vienuolyne dar kartą. Auksinė, kaltinė Šv.Jurgio ikona, kuri buvo naudojama karūnacijoje išliko ir saugoma Aukštutinėje Svanetijoje, Latali bendruomenėje, nors tai plačiai neafišuojama. Bet ir po karūnacijos išliko jos padėties neapibrėžtumas – ne visi buvo pripratę prie valdovės moters. Todėl buvo nuspręsta kuo greičiau karalienę ištekinti. Tuo metu, Tamaros įsaku, buvo perstatyta Žengimo į dangų cerkvė Vardžijoje, pastatytos papildomos patalpos – taip atsirado Vardžijos miestas – vienuolynas olose.

Į vyrus jai buvo parinktas Jurijus iš Kijevo Rusios, greičiausiai variagas (rusas), krikščionis ortodoksas. Jį į Gruziją pakvietė 1185 metais. Jurijaus santuoka su Tamara truko du su puse metų. Rašoma, kad jis buvo žiaurus, linkęs į girtuoklystę. 1187 metais nuspręsta nutraukti Tamaros ir Jurijaus santuoką, Jurijų ištremti į Bizantiją. Neužilgo buvo išrinktas kitas vyras – osetinų kunigaikštis Davidas Soslanas, iš Bagrationi giminės osetinų atšakos. Santuoka įvyko Didube, toje pačioje cerkvėje, kurią karalius Giorgi III pastatė gimus Tamarai. 1191 metais Tamara pagimdė pirmąjį sūnų Giorgi, vėliau tapusį karaliumi Giorgi IV, 1193 metais gimė duktė Rusudan, išgyvenusi iki mongolų įsiveržimo. Kaip valdžią dalinosi karalienė Tamara ir jos vyras – nėra žinoma. Bet kuriuo atveju Tamara buvo pagrindinė valdovė, net jos titulas buvo mele (karalius), nors pagal tų laikų taisykles ją turėjo vadinti dedopali. Karalienei valdant vyko karai su Turkais. Karalienės mirties data taip pat nežinoma, pati įtikinamiausia – 1213 metai, nors yra argumentų ir už 1210 ar 1207 metus. Mirties priežastimi buvo kažkokia liga, kuria Tamara susirgo Načarmagevi karalių rezidencijoje. Ji persikėlė į Tbilisį, vėliau į Agarani pilį, kurios vieta dabar nežinoma, manoma, kad tai Kodžori tvirtovė Tbilisio Digori rajone.

Nuo 1184 iki 1205 metų Vardžijoje vyko trečiasis, didžiausias statybos etapas. Pradžioje, prie cerkvės, buvo iškirstos celės vienuoliams, veliau statyba plito į visas puses. Šis grandiozinis statinys vos nežuvo per 1283 metų žemės drebėjimą. Buvo ir ketvirtasis statybos etapas: Samcche valdovas Beka Džakeli pastatė varpinę ir prieangio arkas. Galų gale gavosi didingas statinys. Dabartinė Vardžija tik kukli dalis to kokia ji buvo anksčiau. 1283 metų žemės drebėjimas beveik sunaikino urvų miestą, ir dabar mes matome kaip ir jo griuvėsius. Nugriuvo visa miesto priešakinė dalis – sienos, galerijos ir laiptai. Todėl dabar gana sunku suprasti miesto planavimo logiką.

Dabar Vardžija – šalies pakraštys, bet senovėje čia buvo beveik Gruzijos centras, pro ją ėjo labai svarbus prekybos kelias. Pats žymiausias miesto istorijos momentas – gruzinų žygis prieš turkus-seldžiukus 1201 (1204?) metais. Gruzijos kariuomenės stovykla buvo priešais Vardžiją ir karalienė Tamara išlydėjo ją stovėdama miesto galerijoje. Mongolų įsiveržimo laikotarpiu (XIII amžiaus antroji pusė) Vardzijos vienuoliai aktyviai kovojo dėl religinės ir tautinės kultūros išlikimo. 1551 metais persai surengė čia skerdynes aprašytas metraštininko Hasan-beg-Rumliu. Persai pagrobė garsią Dievo Motinos ikoną, aukso ir geležies duris, daugelį kitų kultūros vertybių. Po 20 metų įsiveržė turkai ir vienuolynas nustojo gyvuoti. Turkai nužudė visus vienuolius – juos sudegino pagrindinėje vienuolyno cerkvėje. Turkų laikais čia gyveno piemenys. 1828 metais Vardžija atiteko Rusijos imperijai ir vienuolynas vėl pradėjo veikti. Sovietiniais laikais čia buvo plati pasienio zona, čia lankytis buvo galima tik turint leidimus, bet turistų atvažiuodavo gana nemažai. Netoliese, kitoje upės pusėje, buvo turistinė bazė.

O dabar keliausiu aš į savo poilsio vietą prie jūros Batumyje. Batumis – miestas pietvakarių Gruzijoje, Adžarijoje, apie 20 km nuo Turkijos sienos. Miestas yra ant Juodosios jūros kranto. Dar Senovės Graikijos laikais Batumio vietoje buvo graikų kolonija – Batis. Miestas išaugo iš XI a. Tamariscichės tvirtovės, XI a. pavadintos Batumiu. XVI – XIX a. miestą valdė Osmanų imperija. 1878 m. prijungtas prie Rusijos. Nuo 1900 m., nutiesus naftotiekį iš Baku, tapo svarbiausiu Rusijos naftos eksporto uostu prie Juodosios jūros. 1918–1920 m. miestą buvo užėmę turkai, britai, gruzinai.

Atostogaujant Batumyje, geriausia vieta pažindintis su kurorto gyvenimu – prancūzų suprojektuotas 7 km ilgio bulvaras. Šalia jo žiba, tviska ir šurmuliuoja šviečiantys ir šokantys fontanai, suvenyrų kioskai, parduotuvėlės, restoranai, Stebuklų laukas, Abėcėlės bokštas, apžvalgos ratas, Ali ir Ninos meilės skulptūra. O iš kitos pusės – Juodoji jūra su kartais visai netoli kranto nardančiais delfinais.