Vokietijos grožis

Visi žino, kur yra Vokietija, tačiau niekada ji nėra sulaukusi didelio turistu antplūdžio iš Lietuvos. Todėl nusprendžiau aplankyti šią šalį ir pažiūrėti, kas joje yra gražaus.

Pirmiausiai aplankau Saksonijos Šveicariją. The Bastion Bridge. Tai yra uolienų darinys, iškilęs 194 metrus virš Elbės upės, Elbės smiltainio kalnuose Vokietijoje. Pasiekusios 305 metrų aukštį virš jūros lygio, dantytos Bastei uolos susiformavo vandens erozijos metu daugiau nei prieš milijoną metų. Saksonijos Šveicarijos regionas buvo ištirtas ir išplėtotas turizmui, Bastei uolos tapo vienu pirmųjų turistinių objektų. Jo apžvalgos taškas pirmą kartą buvo paminėtas kelionių literatūroje 1798 m. Christiano Augusto Gottlobo Eberhardo leidinyje.Vienas pirmųjų gidų, atvedusių lankytojus į Bastei, buvo Carlas Heinrichas Nicolai. Kad turistam būtų lengviau prieiti, buvo nutiesti laiptai. 1812 m pradėjo turistams tiekti maitinimo paslaugas. Iš dviejų paprastų trobelių pardavinėjo duoną, sviestą, alų, brendį, kavą ir pieną. Bastei plėtrai buvo suteiktas didelis postūmis 1826 m. Tais metais pagal Gottlobo Friedricho Thormeyerio planus buvo pastatytas pirmasis tvirtas užeigos pastatas su nakvyne. Nuo tada senosios trobelės veikė kaip gidų viešbučiai. Pirmasis tiltas, vadinamas Bastei tiltu, buvo pastatytas iš medžio virš gilių Mardertelle plyšių. 1851 m. medinis tiltas dėl nuolatinio lankytojų skaičiaus buvo pakeistas smiltainio tiltu, kuris išlikęs ir šiandien. Jo ilgis yra 76,5 m, o septynios arkos driekiasi per 40 m gylio daubą. XIX amžiaus pabaigoje Bastei pagaliau tapo pagrindine Saksonijos Šveicarijos atrakcija. Ir šiai dienai čia netrūksta žmonių.

Toliau kelionę tęsiu link Niunbergo. Tai vienas iš seniausių Vokietijos miestų, turintis gausybę istorinių ir kultūrinių paminklų:

1 Niurnbergo pilys yra viena iš pagrindinių turistų lankomų vietų. Tai yra trys pilys – imperatoriaus, viduramžių ir kaizerio pilys – kurios yra įspūdingos ir turtingos istorine praeitimi.

Imperatoriaus pilis yra didžiausia ir įspūdingiausia iš trijų. Ji buvo pastatyta XI amžiuje ir yra viena iš geriausiai išsaugotų viduramžių tvirtovių Europoje. Pilis yra pastatyta ant kalno ir yra matoma iš visų miesto kampų. Tai buvo vokiečių karalių ir imperatorių gyvenamoji vieta nuo 1050 m. iki 1571 m.

Viduramžių pilis yra antra pagal dydį ir buvo pastatyta XII amžiuje. Tai buvo Niurnbergo miesto sienų dalis ir buvo naudojama kaip tvirtovė. Ši pilis yra labai įspūdinga ir turtinga istorija. Joje yra keletas muziejų, kuriuose galima pamatyti daugybę eksponatų, susijusių su miesto istorija.

Kaizerio pilis yra mažiausia iš trijų ir buvo pastatyta XV amžiuje. Tai buvo naudojama kaip karališka rezidencija. Ši pilis yra mažiau žinoma nei kitos dvi, tačiau vis tiek verta apsilankyti. Joje yra keletas muziejų, kuriuose galima pamatyti daugybę eksponatų, susijusių su miesto istorija.

2 Tęsiu kelionę link Historischer Kunstbunker. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo pradžios senuose uolų rūsiuose, tiesiai po Niurnbergo imperatoriškąja pilimi, buvo įkurtas unikalus meno sandėlis.

3  Praeinu pro Niurnbergo muziejų – Albrechto Dürerio namą. Kam įdomu, galiu paminėti, Albrechtas Düreris (1471–1528), garsiausias Vokietijos menininkas, gyveno ir dirbo šiame didžiuliame name beveik 20 metų, nuo 1509 m.

4 Ir tęsiu kelionę Weißgerbergasse gatve. Šioje gatveje randu didžiausią Niurnberge senųjų amatininkų namų ansamblį.  5 Toliau eidama šia gatve, keliauju prie Schlayerturm -Šlaierio bokšto, kuris  yra sienos bokštas į vakarus nuo paskutinių Niurnbergo miesto įtvirtinimų. 6 Beeidama prieinu Kettensteg – pėsčiųjų grandininį tiltą, kertantį Pegnico upę. Jis apibūdinamas kaip seniausias išlikęs geležinis grandininis tiltas žemyninėje Europoje, nors tai nėra tiesa. Siauras tiltas yra maždaug 68 metrų ilgio ir nuo pat įkūrimo skirtas tik pėsčiųjų eismui.  7 Nors tiltų ir muziejų mieste daug, dėl laiko stokos, sukuosi ir keliauju link Schöner Brunnen fontano. Jis pastatytas 1396 m., ir stovi Pagrindinės turgaus aikštės pakraštyje, šalia Niurnbergo rotušės. Gražusis fontanas yra maždaug 19 metrų aukščio ir savo forma primena gotikinį bažnyčios bokštą, papuoštą kalnų viršūnėmis. 8 Keliaujant toliau prieinu St. Sebald – Sebalduskirche (Šv. Sebaldo) -tai viena svarbiausių ir seniausių miesto bažnyčių. Ji yra Albrecht-Dürer-Platz aikštėje, priešais senąją rotušę.

9 Altes Rathaus (rotušė)- renesansinį pastatą suprojektavo architektas Jakobas Wolffas jaunesnysis. Pastatyta rotušė 1616 – 1622 metais, yra viena iš seniausių ir gražiausių Europos rotušių.

Ir atsisveikinus su Niunbergu vykstu į Študgartą. Štutgartas: puikus kultūros, vyno ir greitų automobilių derinys, įsikūręs tarp nuostabių Neckar upės slėnio kalvų. Automobilių prekiniai ženklai „Mercedes-Benz“ ir „Porsche“  yra kilę iš Štutgarto.

Kadangi šį miestą pravažiuojame, aplankysime tik pagrindines vietas:

Miesto apžiūra pradedam nuo Atles Schloss – senosios pilies. Ji yra Štutgarto centre ir nuo savo įkūrimo maždaug 1200 m. iki XVIII a. buvo pilis su gynybiniu grioviu. Šiandien visa Senoji pilis yra muziejus, o pilies bažnyčia naudojama religinėms apeigoms.

Manoma, kad buvusios gyvenvietės vietoje su pilimi, buvo pastatyta ši pilis apie 1200. Pilis, matyt, buvo skirta apsaugoti ir kontroliuoti ilgą prekybos kelią. Perstačius pilį XIV a. pirmoje pusėje ji tapo Viurtembergo grafų ir Teismo rūmų rezidencija. Ją saugojo gilus, aplinkinis griovys. Nuo 1553 m. kunigaikščiai Kristupas ir Liudvikas išplėtė viduramžių pilį į Renesanso rūmus. Pirmiausia buvo iš esmės perstatytas pagrindinis XIV a. sparnas, o viršutiniuose aukštuose įrengtos naujos hercogų gyvenamosios patalpos. 1558 m. sodo pusėje buvo pastatytas archyvo pastatas, o 1558 m. buvo pastatyti laiptai, vedantys į renovuoto gyvenamojo pastato viršutinius aukštus. Norint prie šio gyvenamojo pastato pridėti arkadinį kiemą, reikėjo nugriauti šiaurės vakarinę senosios pilies dalį – apie 60 procentų senojo pastato struktūros. Naujuosiuose sparnuose taip pat buvo rūmų bažnyčia, pašventinta 1562 m. Vienas iš reikšmingų šios trečiosios pilies pakeitimų, palyginti su jos vėlyvųjų viduramžių pirmtake, buvo reikšmingas žemės lygio pakėlimas visu aukštu. Į šiaurės vakarus, link dabartinės Schillerplatz, pilies grindų lygis buvo pakeltas ne mažiau kaip apie 6 metrus. Priešingoje, pietrytinėje pilies pusėje, Dürnitz, iki tol buvusi didelė priėmimo salė pirmame aukšte, buvo paversta didžiuliu vyno rūsiu ir tokiu naudota iki pat XX amžiaus. Šis reikšmingas žemės lygio pakėlimas – kaip ir viso komplekso pasukimas prieš gerus 250 metų – tarnavo kaip apsauga nuo potvynių. XVIII amžiuje aplinkiniai gynybiniai grioviai buvo užpilti, taip reikšmingai pakeičiant komplekso charakterį.1931 m. gruodžio 21/22 d. dalis komplekso sudegė, daugiausia sunaikindama Dürnitz pastatą ir abu bokštus. Pradėjus rekonstrukcija, pastatą stipriai apgriovė Antras pasaulinis karas. Po to rekonstrukcija prasidėjo tik septintojo dešimtmečio viduryje ir truko iki 1971 m. Karališkoje kriptoje po rūmų bažnyčia yra karaliaus Karolio I ir karalienės Olgos laidojimo vieta. Vidiniame kieme stovi grafo Eberhardo im Barto jojimo statula, kurią suprojektavo Ludwigas von Hoferis, 1495 m. tapęs pirmuoju Viurtembergo hercogu ir įkūręs Štutgartą savo rezidencija. 1806 m. įsigijus bažnyčios nuosavybę, Aleksandras Tritschleris pertvarkė Štutgarto pilies bažnyčią neogotikiniu stiliumi ir įrengė kriptą, kurioje palaidoti karalius Karolis, karalienė Olga, kunigaikštis Vilhelmas Eugenijus, kunigaikštienė Wera ir Karlas Eugenijus. Nuo 1812 m. bažnyčia laikinai tarnavo ir kaip biblioteka, o vėliau – kaip teismo vaistinė. Toliau kelyje Schillerplatz – tai Šilerio aikštė Štutgarto centre, pavadinta Marbacho poeto Friedricho Schillerio vardu. Jos centre nuo 1839 m. stovi Šilerio paminklas. Visai šalimais Schlossplatz. Centrinė aikštė su parku ir 1841 m. pastatyta Jubiliejaus kolona, kur vyksta koncertai po atviru dangumi ir vasaros festivaliai. Judant centru toliau stovi Neues Schloss Stuttgart- didinga barokinė pilis.Naujieji Štutgarto rūmai, dar žinomi kaip Štutgarto rezidencijos rūmai, yra buvusi Viurtembergo kunigaikščių ir karalių rezidencija Štutgarto aikštėje. Barokinį trijų sparnų kompleksą 1746 m. ​​pradėjo statyti Karlas Eugenijus, suprojektavo Leopoldas Retti, o 1807 m. užbaigė Nikolausas Friedrichas Thouret. Po apgadinimo 1944 m. rūmai buvo atstatyti 1957–1964 m. Šiandien juose įsikūrusi Finansų ministerija, Ekonomikos reikalų ministerija ir dalis Viurtembergo valstybinio muziejaus. Einam toliau matome The Staatstheater Stuttgart- (Štutgarto valstybinis teatras) yra trijų vietų teatras: „Oper Stuttgart“ (Štutgarto opera), „Stuttgarter Ballett“ (Štutgarto baletas) ir „Schauspiel Stuttgart“ (Štutgarto dramos teatras.) Pastatas buvo statomas 1909–1912 m. kaip Königliche Hoftheater – Viurtembergo karalystės karališkasis teatras su dideliais ir mažais rūmais. Dramos teatro pastatas Kleines Haus buvo sunaikintas bombardavimo metu Antrojo pasaulinio karo metu, o šiandien toje vietoje stovi naujasis Hanso Volkarto suprojektuotas Kleines Haus, atidarytas 1962 m. Operos teatras (Grosses Haus) yra vienas iš nedaugelio Vokietijos operos teatrų, išgyvenusių Antrojo pasaulinio karo bombardavimą. 1982–1984 m. buvo atlikti išsamūs darbai, kad teatras būtų atkurtas iki pradinės būklės, ir dabar jame telpa 1404 žiūrovai. 2001 m. teatro pastatai buvo pervadinti į Opernhaus ir Schauspielhaus.

Netoli jo Schicksalsbrunnen. Likimo fontanas – tai fontanas Štutgarto Aukštutiniuose rūmų soduose, sukurtas operos dainininkės Annos Sutter, nužudytos 1910 m., atminimui. Fontano tema – besikeičiantis likimas, su kuriuo susiduria žmonės, tiek scenoje, tiek realiame gyvenime, su džiaugsmu ir kančia. Fontanas suprojektuotas puslankiu, o likimo deivė sėdi centre išskėstomis rankomis. Savo suglaustose rankose ji laiko paslėptą žmonijos likimą. Dešinėje ir kairėje nuo deivės puslankio galuose stovi dvi poros įsimylėjėlių, simbolizuojančių džiaugsmą ir kančią. Kairėje nuo Likimo Deivės yra Džiaugsmo alegorija. Joje pavaizduota įsimylėjėlių pora, sėdintis vyras su pergalės vainiku ir rankoje laikantis pilną gyvenimo dubenį, o moteris laimingai į jį žvelgia. Dešinėje nuo Likimo Deivės yra Kančios alegorija. Joje pavaizduota pora, o beviltiškas vyras paguldęs galvą sėdinčiai moteriai ant kelių.

Keliaujame gilyn į Vokietijos teritoriją ir lankome ant kalno (855 m aukštyje) stovinčią XIX a. Hohenzollern pilį, kurioje saugoma meno kolekcija ir Prūsijos karaliaus karūna.

Pirmą kartą viduramžių pilis−tvirtovė paminėta 1267 m., bet manoma, kad ji statyta anksčiau − XI a. 1423 m. gegužės 15 d. po ilgos karinės apsiausties pilis buvo užimta Švabijos imperijos kariuomenės ir pilnai sunaikinta. 1454−1461 m. buvo pastatyta antroji pilis, kuri per Trisdešimties metų karą buvo švabų dinastijos atšakos − Hohencolernų prieglobsčiu. Iki XVIII a. pabaigos pilis prarado savo strateginę reikšmę ir po truputį trūnijo bei buvo išrenkama. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė koplyčia. 1850−1867 m. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV įsakymu buvo pastatyta trečioji pilis, išlikusi iki šių dienų. Kadangi pilis buvo pastatyta šeimos atminimui, nė vienas iš Hohencolernų atstovų nenaudojo šio pastato savo rezidencijai. 1945 m. pilis tapo gimtais namais paskutiniam Prūsijos kronprincui Vilhelmui. Čia jis ir buvo palaidotas kartu su žmona − kronprincese Sesilija. 1952 m. pilies meno kūrinių kolekcija pasipildė anksčiau Prūsijos karališkajai šeimai priklaususiais suvenyrais ir relikvijomis: dabar čia saugoma Prūsijos karalių karūna, Frydricho II Didžiojo drabužiai: kulkos pramuštas munduras (sulopytas paties Frydricho ranka) ir jos sulamdyta auksinė tabakinė, išgelbėjusi karaliaus gyvybę. Hochencolernų pilis ir dabar yra privati nuosavybė − ji priklauso abiem Hohencolernų giminės šakoms (Brandenburgo−Prūsijos ir Švabijos).

O ar esate matę laikrodį su gegute? Manau, animaciniuose filmukuose ar filmuose tikrai tokį turėjote matyti. O va Vokietijoje gegutės laikrodžiai yra vieni iš autentiškiausių suvenyrų, kuriuos galite čia įsigyti. Paklausite kodėl? Ogi todėl, kad čia stovi pats didžiausias gegutės laikrodis, kuris tapo pagrindiniu Vokietijos Eble Uhren parko akcentu. Vietiniai laikrodžių gamintojai Ewaldas ir Ralfas Eble pademonstravo savo meistriškumą kurdami šį masyvų laikrodį su gegute. Laikrodžio mechanizmas yra 15 pėdų aukščio ir sveria šešias tonas. Pati gegutė sveria 150 kg ir yra 4,5 metrų, o besisukanti švytuoklė yra 8 m., ilgio. Didžiausias pasaulyje laikrodis su gegutė buvo baigtas statyti 1994 m., po penkerių metų statybos. O dar po trejų metų jis buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą.

Visai šalimais, stovi dar viena pilis Hohenšvangau – tai XIX a. rūmai pietų Vokietijoje. Pirmą kartą ji paminėta XII amžiuje, kai apie 12 metų pilis priklausė Švangau riteriams. Kadangi pilis buvo apgadinta karo metu, riteriai ją paliko, sakydami, kad ji tapo nenaudinga ir per silpna gynybos sistemai. Pilies griuvėsius įsigijo karalius Maksimilianas II ir čia pastatė pilį, kuri ir buvo jo ir jo sūnaus, Bavarijos karaliaus Liudviko II, vaikystės rezidencija. Karalius ją naudojo tik vasaros ir medžioklės sezonais. Dar prieš sukurdamas šeimą, Maksimilijanas išvaikščiojo apylinkių takelius, gražiausiose vietose įrengdamas apžvalgos aikšteles, iš kurių galima pasižvalgyti ir šiandien. Savo žmonai Marie, taip mėgusiai vaikščioti po kalnus, kaip gimtadienio dovaną Maksimilijanas nutiesė tiltą per gilų tarpeklį Pollat. Šiandien nuo šio tilto atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Noišvanšteino pilį. Reiktų paminėti, kad Hohenschwangau angliškai reiškia aukštąjį gulbių rajoną, o pilies pavadinimas kilo nuo kaimyninės Swanesse. Šalia yra ežeras, kur karališka šeima maitindavo gulbes. Todėl gulbė savo ruožtu tapo esminiu karaliaus Liudviko II gyvenimo motyvu. Jaunasis princas Liudvikas II savo vaikystę praleido tėvo pilyje. Vaikštinėdavo tėvo pramintais alpių takeliais, žavėjosi slėnių kraštovaizdžiu bei viduramžių legendų motyvais išpuošta Hohenšvangau pilimi. Svajas ir fantazijas dar labiau sustiprino muzika – Liudvikas ištisomis dienomis klausydavosi Richardo Vagnerio operų, sukurtų legendų motyvais, ir tapatinosi su jų herojais. Vos 18 metų, po netikėtos tėvo mirties, Liudvikas tapo Bavarijos karaliumi. Viduramžių pasakų ir muzikos įkvėptas, Liudvikas II ėmėsi statyti savo pasakų pilį – Noišvanštein. Ne kaip karališką rezidenciją, o kaip priebėgą nuo visuomenės, savo slaptą poetišką pasakų pasaulį. Statybos užtruko gerokai ilgiau nei planuota. Liudvikas apsigyveno dar nebaigtoje statyti pilyje, bet taip ir nesulaukė statybų pabaigos. Savo pasakų pilimi pasidžiaugęs mažiau nei pusmetį, buvo paskelbtas neveiksniu ir perkraustytas į kitus rūmus Miunchene. Kur netrukus buvo rastas žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis, kartu su savo psichiatru.

Kam nusibodo pilys, kurių, tikrai, Vokietijoje daug, gali apsilankyti prie ežerų. Bavarijos regione nusitiesęs Alpių kelias tarp mažų kalnų, miestelių ir romantiškų pilių nuveda mane prie Eibsee ežero.  Ežeras yra 973,28 m virš jūros lygio, o jo paviršiaus plotas yra 177,4 ha. Ežeras susidarė, kai ledynas atsitraukė ir paliko įdubą, kuri prisipildė vandens. Dėl savo vandens atspalvio, ežeras laikomas vienu gražiausiu Bavarijoje. Vasarą Eibsee kviečia maudytis krištolo skaidrumo vandenyje, bei pasivaikščioti pėsčiųjų takais, pasiplaukioti vandens dviračiais ar irklentėmis.

Ir net nepatikėsite, visai šalia viešbučio teka upelis, juo sekant ir einant pasivaikščioti takučiu, radau Partnacho tarpeklį. Tarpeklis yra 700 metrų ilgio Reintalio slėnyje netoli Garmišo-Partenkircheno, kurį Partnacho upelis vietomis išraižė iki daugiau nei 80 metrų gylio. Slėnio dugnas yra maždaug 800 metrų virš jūros lygio tarpeklio centre. 1912 m. Partnacho tarpeklis buvo paskelbtas gamtos paminklu.

Įdomu tai, kad Partnachklamm iš pradžių nebuvo pastatytas turistiniais tikslais. Jis buvo naudojamas medienai transportuoti. Nukirsta mediena buvo supjaustyta metro ilgio gabalais, pažymėta ir nuplaunama per Partnachą iki Garmišo-Partenkircheno. Tik vėliau turistai atrado šios vietos grožį ir tarpeklį pradėjo naudoti kaip atrakciją.

Kadangi gyvename netoli Austrijos sienos, galima aplankyti ir svarovskių muziejų… Kaip moterys be blizgučių? važiuojam ten! Ši vieta buvo atidaryta 1995 m. Swarovski kompaniją 1895 m., įkūrė Daniel Swarovski. Praėjus šimtmečiui, multimedijos menininkui Andre Helleriui buvo pavesta suprojektuoti muziejų. Po pradinio atidarymo 1995 m., 1998, 2003 ir 2007 m. sekė tolesni plėtros ir atnaujinimo projektai. Ir šiai dienai štai ką matome.

O šalimais Insbruko miestas, kuriame pasivaikščiojimą pradedam nuo Auksinio stogo.

Goldenes Dachl (Auksinis stogas) tikrai išsiskiria iš visų stogų savo 2657 paauksuotomis vario plytelėmis. Šis stogas buvo pastatytas minint imperatoriaus Maksimiliano I vestuves su Bianca Maria Sforza ir buvo naudojamas stebėti įvykius žemiau esančioje aikštėje.

The Hofburg (English: Court Castle) – buvę Habsburgų rūmai Insbruke, Austrijoje, laikomi vienu iš trijų reikšmingiausių kultūros pastatų.Pastatyti tarp XV ir XVI amžių, o XVIII amžiuje toliau rekonstruoti pagal baroko ir rokoko stilių. Šiuo metu juose yra muziejus, kuriame saugomi karališkosios šeimos portretai. Tai vienas svarbiausių istorijos ir kultūros paminklų Austrijoje.

Grabmal Kaiser Maximilians I. Imperatoriaus Maksimiliano I kapas, yra monumentalus kūrinys su daugybe bronzinių figūrų (dar populiarus pavadinimas „Schwarze Mander“ = „juodaodžiai vyrai“), esantis Insbruko Hofkirche bažnyčios navoje. Kapą užsakė imperatorius Maksimilianas I (1459–1519) dar būdamas gyvas Šv. Jurgio koplyčiai pilyje Vienos Noištate, tačiau jis liko nebaigtas. Tik jo anūkas, imperatorius Ferdinandas I (1503–1564), didingąjį kapą atgabeno į Insbruką ir kaip kenotafą padėjo specialiai jam pastatytoje Hofkirche bažnyčioje.Imperatorius Maksimilianas I neturėjo nuolatinės vyriausybės būstinės, tačiau dažniausiai jį buvo galima rasti visur, kur jo politiškai reikėjo. Jam ypač patiko Tirolis, kur jis galėjo medžioti (jis turėjo medžioklės namelį netoliese esančiame Kühtai), laipioti ir žvejoti. Insbrukas buvo viena mėgstamiausių jo vietų, nors jis ten lankydavosi retai. Pavyzdžiui, Insbruke jis pastatė Auksinį stogą ir Ginklų sandėlį prie Silo upės. Maksimilianas I savo valdymo metu pastatė daugybę paminklų. Tačiau net ir gyvas būdamas jis buvo ypač suinteresuotas laidojimo paminklo idėja. Iš pradžių imperatorius planavo savo laidojimo paminklą kaip savotišką Gralio pilį ant Falkenšteino netoli Šv. Volfgango. Ten taip pat turėjo būti jo protėvių statulos, kurias jis buvo nuliejęs Insbruke. Kapą turėjo saugoti Šv. Jurgio ordino nariai. Šiems planams sutrukdė Zalcburgo arkivyskupas Leonhardas von Keutschachas, ir netrukus prieš jo mirtį 1519 m. Velso pilyje Aukštutinėje Austrijoje imperatorius įsakė, kad jo kūnas būtų palaidotas po altoriaus laiptais Šv. Jurgio koplyčioje Vyener Noištato pilyje. Jo noras būti palaidotam Vyener Noištato pilyje buvo patenkintas, tačiau bronzinės figūros buvo per sunkios šiai koplyčiai – ji buvo įsikūrusi viršutiniame pilies aukšte virš praėjimo.Maksimiliano anūkas, imperatorius Ferdinandas I, į Insbruką atgabeno tuščią antkapį ir pastatė jam atskirą laidojimo bažnyčią – Hofkirche. Aplink kapą galiausiai buvo sugrupuotos 28 lietos bronzos figūros. Kenotafas buvo baigtas statyti tik 1584 m., valdant erchercogui Ferdinandui II (1529–1595).Artėjant Antrojam pasauliniui karui, „Juodieji vyrai“ buvo perkelti į akmeninį Kundlio alaus daryklos rūsį Žemutinio Ino slėnyje, maždaug už 55 km. Nuo 1943 m. gruodžio 25 d. ten kasdien buvo laikomos dvi figūros. Pasibaigus karui, jos buvo pervežtos atgal į Hofkirche, o Hofkirche vėl atidaryta 1945 m. lapkričio 11 d. Paminklą sudaro tuščias kapas, ant kurio klūpo imperatoriaus Maksimiliano I statula, reikšdama „amžiną garbinimą“. Kapas ir jį supančios kolonos pagamintos iš Adneto marmuro – spalvingo ir kieto Zalcburgo kalkakmenio. Ją juosia gausiai apdirbtos kaltinės geležies grotelės su marmurinėmis lentelėmis, vaizduojančiomis imperatoriaus gyvenimo įvykius. Šiandien aplink šį kompleksą sugrupuotos 28 didesnės nei gyvenime bronzinės figūros; pagal originalų projektą buvo numatytos 40 tokių figūrų.Pavaizduotos figūros simbolizuoja jo šeimos narius (įskaitant dvi žmonas Mariją Burgundietę ir Bianką Mariją Sforzą, vaikus Pilypą ir Margaritą bei tėvą imperatorių Frydrichą III),krikščionybės idėją (pavyzdžiui, kryžiuotį Godfrėjų Bujonietį ir pirmąjį krikščionių Frankų imperijos karalių Chlodvigą I) ir t.t.

Annasäule- Šv. Onos kolona stovi Maria-Theresien-Straße gatvėje Insbruke. Ji pavadinta 1703 m. Šv. Onos dienos (liepos 26 d.) vardu – dienos, kai buvo išvaryti paskutiniai Bavarijos kariai, įsiveržę į Tirolį per Ispanijos įpėdinystės karą („Bavarijos puota“). Austrijos luomai, atsidėkodami, 1704 m. pažadėjo pastatyti paminklą. Jį sukūrė Trentino skulptorius Cristoforo Benedetti iš raudono Kramsacho marmuro. Kolonoje šventųjų statulos: Šiaurėje – šventoji Ona, Marijos motina.Vakaruose – Kasianas, Brikseno vyskupijos globėjas. Rytuose – Vigilijus Tridentas, Tridento vyskupijos globėjas.Pietuose – šv. Jurgis su drakonu ir ietimi, nuo 2006 m. vėl ir vėl provincijos globėjas (dabar šalia šv. Juozapo). Šias keturias statulos vainikuoja kolona su Madonos su pusmėnuliu statula.1706 m. liepos 26 d. paminklą pašventino grafas Kasparas Ignazas Küniglis, Brikseno vyskupas. Per šimtmečius jis buvo kelis kartus restauruotas. 1958 m., daugiausia dėl konservavimo priežasčių, Marijos statula buvo pakeista Franzo Roilo kopija, o originalas buvo paskolintas Šv. Georgenbergo-Fiechto abatijai, kur jis yra virš Marijos altoriaus Fiechto kolegijos bažnyčios šoninėje koplyčioje (netoli Švaco). 2009 m. spalio 10 d. taip pat buvo pakeistos šventųjų statulos ant paminklo pagrindo. Statulų originalai dabar yra senojo Landhaus pirmame aukšte Insbruke.

Triumphpforte-Triumfo arka Ši triumfo arka buvo pastatyta 1765 m. rugpjūčio 5 d., erchercogo Leopoldo, antrojo imperatorienės Marijos Terezos ir Pranciškaus Stepono Lotaringiečio sūnaus, vestuvių su Ispanijos princese Marija Luiza proga. Kadangi Leopoldo tėvas Pranciškus Steponas netikėtai mirė netrukus po vestuvių 1765 m. rugpjūčio 18 d., jam mirus, Triumfo arkoje buvo įspaustas memorialinis motyvas. Pietinėje pusėje pavaizduoti jaunosios poros vestuvių motyvai, o šiaurinėje – imperatoriaus mirties atminimas. Insbruke, priešingai nei įprasta praktika, buvo nuspręsta Triumfo arką statyti iš akmens, o ne iš medžio. Todėl buvo pakartotinai panaudotos Höttinger Breccia tašų plokštės, kurios buvo paimtos iš nugriautų išorinių miesto vartų prie išėjimo iš senamiesčio į dabartinę Maria-Theresien-Straße. Darbus atliko Constantinas Walteris ir Johannas Baptistas Hagenaueris. 1774 m. Hagenauerio tinku išraižyti reljefai buvo Balthasar Ferdinand Moll Vipitene apdirbti marmuru.

Marijos Teresės gatvė – viena iš judriausių gatvių. Joje pilna parduotuvėlių, restoranų, daugybė istorinių XVII- XVIII a pastatų. Tarp įspūdingiausių pastatų- miesto rotušė, statulomis išpuošta.

Truputėlį toliau nuo centro stovi Ambraso pilis. Didelis pilies kompleksas, esantis dabartinėje pietrytinėje Tirolio žemės sostinės Insbruko miesto riboje, Amraso rajone, kuris iki 1938 m. buvo nepriklausomas kaimas. Pilį sudaro vadinamoji Ambraso aukštoji pilis, Ambraso žemutinė pilis, Ispanų salė ir administraciniai pastatai. Teritorija yra 654 metrų aukštyje, apsupta didelio pilies parko, kuriame yra kultūros ir istorijos paminklų.Pastatų kompleksą valdo Austrijos pilių valdyba, o parką – Austrijos federaliniai sodai. Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse yra Ambraso pilies Insbruko meno muziejus.

Ambraso pilyje galima pasinerti į Renesanso princo Ferdinando II (1529–1595) gyvenimą ir aistrą kolekcionuoti. Čia galima pasigrožėti Habsburgų portretų galerija su paveikslais nuo Albrechto III (1349 – 1395) laikų iki imperatoriaus Franzo II (I) valdymo (1768 – 1835). Insbrukas didžiuojasi šia paroda, kurioje eksponuojama daugiau nei 200 didžiųjų meistrų paveikslų, tarp kurių – vertingiausi Luko Cranacho, Giuseppe Arcimboldo, Peterio Paulo Rubenso, Antono van Dycko ir Diego Velaskezo darbai.

To ką galima pamatyti, pajusti yra neįmanoma nupasakoti. Bet jei ir jūs norite savo mašina keliauti, pamatyti pačias gražiausias vietas, įspūdingas pilis, ar tiesiog pasivaikščioti kalnuose, bet vis nerandate laiko susidėlioti kelionės planą, rašykite mums, padėsime susidėlioti svajonių atostogas.