Pavasaris Ispanijoje

Šį kartą mano kelionė buvo į Ispaniją. Pasirinktas viešbutis buvo Kosta de Barselona – Maresmė vietovėje. Keliavome gegužės gale, todėl oras nebuvo labai šiltas. Dienomis +18 šilumos. Toks oras puikiai tiko mūsų kelionėms po šalį. Pirmiausiai ką aplankėme, buvo Barselona. Barselona yra vienas gyvybingiausių Ispanijos miestų, kurio gyventojai save net gi laiko daugiau katalonais nei ispanais ir itin didžiuojasi savo miestu nes žino, koks jis unikalus visos Europos kontekste. Pirmiausia vykome į Güell parką.  Tai nuostabus Antonio Gaudi kūrinys, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Devintame XIX a. dešimtmetyje grafas Eusebi Guellas pasamdė Gaudi, kad šis dvidešimties hektarų plote suprojektuotų miesto sodą. Kad ir kokia didi buvo grafo svajonė ar vizija, pavyko įgyvendinti tik nedidelę didingo projekto dalį. Guelio parkas –  trijų hektarų sodas su įvairiais architektūriniais statiniais, įkurtas ant El Carmel kalvos. Parko statybos truko nuo 1900 iki 1914 metų, o visuomenei atidarytas 1922 metais. Tai vieta, kuri garsėja ne tik neįprasta architektūra, bet ir gausia augmenija bei įdomiais keramikiniais statiniais. Pasigrožėjus parko objektais, būtinai užkilkite į kalvą, esančią parke. Iš jos atsiveria nuostabi Barselonos miesto panorama. Teigiama, jog šiame parke esantis suoliukas, dekoruotas keramikos mozaikomis, yra ilgiausias pasaulyje. Nepaisant jo ilgumo sunkiai buvo galima rasti progą ant jo atsisėsti ir nusifotografuoti.

   

1882 metais pradėta statyti Švenčiausios Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia) yra didžiausia Barselonos įžymybė, tapusi miesto simboliu. A. Gaudi tikėjo, kad Dievui priklauso visas pasaulio laikas, tad nėra reikalo skubinti Šv. Šeimynos – ambicingiausio šio Katalonijos architekto darbo – statybos. Kvapą gniaužianti bazilika, dažnai klaidingai laikoma Barselonos katedra. Visus negausius A. Gaudi ranka darytus eskizus ir maketus sunaikino Katalonijos anarchistai, per Pilietinį karą nusiaubę Šv. Šeimyną. Vis dėlto architekto kapo jie nepalietė. Nepaisant pagiežos, kurią jautė generolui F. Franco ir Katalikų bažnyčiai, jie gerai žinojo, kad įvairiausių klasių ir įsitikinimų žmonėms A. Gaudi buvo šventasis. 1926 metų birželio 7 dieną Barselonos gatvėje architektą partrenkė tramvajus. Taksistai atsisakė nuvežti jį į miesto ligoninę, palaikę elgeta. Vietoj to į skiedrelę sudžiuvusį skarmaluotą senį žmonės nunešė į vargšų ligoninę. Jį ten aptikus, A. Gaudi atsisakė būti perkeliamas. „Mano vieta yra čia“ , – sakė jis. Tūkstančiai žmonių išsirikiavo gatvėse per jo laidotuves.

Casa Batlló – tai dar vienas Antoni Gaudí šedevras. Šis namas dažnai vadinamas “Pasaka akmenyje” arba “Žiovulių namu”. Menininkas nebuvo pirminis šio namo architektas, tačiau jį renovavo savo stiliumi. Šis pastatas pasižymi tipišku Gaudí stiliumi: mozaikos, įmantrios formos, figūros ir ryškių spalvų detalės. Namu pasigrožėjome iš išorės.

   

La Rambla – ar dieną, ar naktį ši medžiais apsodinta alėja, plyštanti nuo žmonių masės, viena žinomiausių lankytinų vietų Barselonoje. Gatvė šurmuliuoja nuo kavinių, pub‘ų, parduotuvėlių bei spaudos kioskų su pasaulio bei vietinėmis naujienomis – ir visa tai suteikia tą tikrąją dvasią, kurią pajutome tik Barselonoje.

Toliau mūsų kelias tęsėsi iki uosto. Naujasis Barselonos pramoginis uostas įsikūręs La Rambla gatvės pabaigoje. Įdomiausia atrakcija šiame uoste – vienas didžiausių Europoje akvariumų. Tačiau mes jo nelankėme, nusprendėme pasivaikščioti. Ir La Rambla gatvės pabaigoje, radome garsaus keliautojo garbei pastatytą Kristupo Kolumbo paminklą. Paminklas simbolizuoja atrastąją Ameriką.

 

Visai netoli parko De la Ciutadela parko pastatyta Triumfo arka, simbolizuojanti pagrindinį įėjimą į 1888 m. vykusią Pasaulinę parodą. Arką suprojektavo Josep Vilaserca.

O vakarą baigėme prie Nacionalinio Katalonijos meno muziejaus. Čia susirenka daugybė žmonių, kad pamatytų fontanus. Šviesos, muzikos ir vandens šou – magiškieji fontanai, kitaip dar vadinami – grojančiais fontanais. Jie buvo pastatyti 1929 m. ant Montjuic kalvos, į pietvakarius nuo Barselonos miesto centro. Ilgą laiką jis neveikė, tačiau prieš 1992 metų Olimpines žaidynes, vykusias ant tos pačios kalvos, fontanas buvo atrestauruotas. Montjuic kalno papėdėje – Ispanijos aikštė. Šioje vietoje, iki 1715 m., buvo kariami žmonės. Vėliau kartuvės perkeltos į Ciutadella.

   

Būnant Ispanijoje būtina aplankyti švenčiausią vietą – Montserato vienuolyną. Tai ne tik švenčiausia šalies vieta, bet ir aukščiausias taškas Katalonijos žemumose, siekiantis 1236 m virš jūros lygio. Montserato vienuolynas pastatytas prie uolų, 725 metrų aukštyje. Pagal legendą, benediktino vienuoliai uolose aptiko Madonos, rankose laikančios kūdikį, statulėlę. Pastebėję neįprastas jos galias, jie bandė medinę statulėlę išnešti ir priglausti savo statomame vienuolyne. Tačiau vos tik bandant tai padaryti ši tapdavo sunki ir nebepakeliama. Tad vienuoliai nusprendė vienuolyną statyti būtent toje vietoje, kur ji ir buvo rasta. Taip statulėlė vienuolyne išliko iki šių dienų. Pagal kitą legendą, statulėlė atsirado kai ją išskobė Šv. Lukas, bet ją į dabartinę vietą atnešė Šv. Petras. Vis dėlto, specialistai nustatė, kad Madonos figūrėlė buvo pagaminta apie XII amžių. Ant Montserato kalno pastatytas vienuolynas buvo ne kartą sugriautas vykusių karų metu. Labiausiai vienuolynas nukentėjo per karą XVII amžiuje, vėliau per Napoleono okupaciją, galiausiai per Ispanijos pilietinį karą. Tačiau po visų nuniokojimų – vienuolynas atstatytas. Šiandien čia galima apžiūrėti renesansinio stiliaus baziliką, vidinį kiemą, vienuolyno pastatus, biblioteką, kurioje sukaupta 300 tūkstančių senovinių įvairaus žanrų knygų, rankraščių ir kitų spaudinių. Bibliotekoje yra išlikusi 1499 metais išleista knyga. Taip pat galima aplankyti muziejų, kuriame yra net šešios nuolatinės ekspozicijos. Pagrindinis Montserato vienuolyno akcentas – Juodosios Madonos statulėlė. 1844 metais popiežius Leonas XIII paskelbė ją Katalonijos globėja. Manoma, kad palietus statulėlę išsipildo norai ir svajonės. Tai vienas pagrindinių turistus traukiančių objektų ir eilės prie statulėlės susidaro labai ilgos. Šiame vienuolyne vis dar gyvena apie 80 vienuolių, tačiau jų dienos metu neišvysite, jie užsidarę turistams neprieinamose patalpose. Apsilankę vienuolyne maždaug apie 13 valandą (išskyrus liepos ir rugpjūčio mėnesius) galite pamatyti ir išgirsti kaip mišiose giedoja seniausias berniukų choras Europoje, skiriantis po dvi giesmes susirinkusiesiems. Choras įkurtas XIII amžiuje, jame dainuoti mokosi 50 berniukų iš visos Katalonijos.

Turistai ne tik gali aplankyti Monserato vienuolyną, bet ir paragauti vietinių ūkininkų siūlomos produkcijos: sūrių, medaus, alyvuogių. O patikus jos ir nusipirkti.

 

    

 Kadangi saulė ir šiluma mūsų nelepino, vykome ir į viduramžiškus Besalu ir Rupit miestelius. Sakoma, kad kiekvienas akmuo jų sienose galėtų papasakoti neįtikėtinų tūkstančio metų senumo istorijų.

Besalu — viduramžius menantis Katalonijos miestelis, toli gražu neprimenantis, jog gyvename XXI a. Tai tarsi akmeninė tvirtovė, kurią su aplinkiniu pasauliu jungia tik XVI a. tiltas per Fluvià upę. Už pilies sienų atsiveriantys vaizdai veikiau primena pasaką – senoviniai grindiniai, mažučiai namų langeliai, didingi bokštai, gėlių vazonai, varpeliai, kviečiantys užsukti į pirklių parduotuvėles.

Rupit — nedidelis Ispanijos miestelis, įsikūręs kiek atokiau nuo turistinių vietovių. Ant sustingusio ugnikalnio lavos pastatytame miestelyje gyvena vos 300 nuolatinių gyventojų, tačiau kiekviena gatvelė čia mena savo legendą ar niūrų pasakojimą apie viduramžius.

   

    

 Dienos kulminacija buvo 1123 m aukštyje El Far šventykla. Užkilus į kalną, čia atsiveria svaiginanti panorama. O esančiame restorane, laukė sotūs pietūs.

   

Lankantis Ispanijoje, vakaras neįsivaizduojamas be flamenko šokio. Vienas iš išraiškingiausių ir paslaptingiausių šokių – flamenko – gimė Ispanijos pietuose – Andalūzijoje –  dar XVIII amžiuje. Norint perteikti flamenko esmę, būtina pastebėti, jog šokiu flamenko tapo kiek vėliau. Pagrindinis flamenko bruožas yra emocijų išraiška. Tai linijinis šokis, kurio metu žmogus išreiškia savo  vienatvės istoriją. Pagrindiniai šokio akcentai – kojomis mušamas ritmas ir platūs rankų judesiai. Ilgainiui flamenko tapo neatsiejama ir itin svarbia Ispanijos kultūros dalimi, žinoma ir bandoma realizuoti visame pasaulyje. Dauguma viešbučių vakarinėje programoje (animacijoje) siūlo pasižiūrėti šiuos šokius. Tačiau mes dar vykome ir į Santa Susanna miestelį Kosta Bravos pakrantėje, kur vyksta flamenko šokių teatro pasirodymai su greičiausiu flamenko šokėju pasaulyje tituluojamu Jose Leonu, tenoro Samo kerinčiu dainavimu ir gitaros virtuozo Diego Cortez užburiančia muzika bei tradicine ispaniška vakariene.

Kelionė truko tik savaitę, todėl visko pamatyti tikrai nepavyko. Tačiau Ispanija tikrai paliko gerą įspūdį.