Pabėgimas į Lanzarotę

Gyvenimas be atostogų- negyvenimas. Vėl kraunu lagaminą ir keliauju tyrinėti Kanarų salos. Jau buvau Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Fuerteventūroje. Tad ši kartą renkuosi Lanzarotės salą.  

Lanzarotė – arčiausiai prie Arfrikos krantų ( apie 125 km ) esanti ketvirta pagal dydį Kanarų salynui priklausanti sala. Jos plotas 845,9 km²., kranto linijos ilgis 213 km. Aukštis iki 671 m. Saloje gyvena 127,5 tūkst. gyventojų. Šiai dienai salos peizažas primena mėnulį, nes šešerius metus trukę ugnikalnių išsiveržimai salą pavertė “ugnies žeme”. Kur pažvelgsi – visur sustingusia lava padengtos dykumos, kuriose žaliuoja kaktusų sodai, alyvmedžių giraitės ir palmės.

Salos istorija Naujausi archeologiniai atradimai rodo, kad sala buvo apgyvendinta mažiausiai 1000 m. pr. Kr. ir kad šie gyventojai turėjo bent minimalų ryšį su finikiečiais ir romėnais. Sala, kurią mes vadiname Lanzarote, Majams buvo žinoma kaip Titerogakaet arba Titeroigatra – Rožių kalva.

Teigiama, kad kai atvyko Europos tyrinėtojai, salos gyventojai buvo „akmens amžiaus“ būsenoje, jie šiek tiek išmanė keramiką, nežinojo apie metalus ir gyveno elementariausiuose akmeniniuose būstuose ar urvuose. Jų žemdirbystė buvo paprasta, nors jie augino miežius, iš kurių gamino gofio (sakiųjų miltų rūšį), ir laikė ožkas, avis ir kiaules. Jie taip pat žvejojo, rinko vėžiagyvius bei visus saloje esančius laukinius vaisius ar daržoves.

Legenda pasakoja apie Lanzarotės karalių Zonzamą, kuris 1377 m., Kastilijos privatininkui Ruiz de Avendaño pasiūlė permiegoti su savo žmona. Šio susitikimo pasekmė buvo, nulupta karaliaus oda.

Genujietis Lancelotto Malocello yra pripažintas Kanarų salų atradėju 1312 m., o sala pirmą kartą pasirodė Europos žemėlapyje tik 1339 m. pavadinta „Ínsula de Lançarote Mallucellus“ (Lancelotto Malocello sala). Vėliau buvo sutrumpinta iki „Lanzarote“. XIV amžiaus pabaigoje į salą buvo surengtos dar kelios europiečių ekspedicijos – paprastai su aiškiu tikslu sugauti vergus ir surinkti Orchilla (kerpės, naudojamos dažams gaminti).

Nors Lancelotto Malocello kurį laiką praleido saloje ir netgi turėjo tvirtovę, kuri buvo pastatyta netoli šiuolaikinės Teguise, galutinis Lanzarotės (ir Kanarų salų) užkariavimas prasidėjo normanų privatininkų Juan de Bethencourt ir Gadifer de la Salle ekspedicija. 1402 m. jie atvyko ir įkūrė bazę Costa del Rubicón netoli šiuolaikinės Plaja Blankos. Rašytiniuose šaltiniuose pasakojama apie jų nuotykius, aprašoma itin apgyvendinta sala, kurioje liko vos 300 vietinių gyventojų. Įsibrovėliai, kurie atvyko pasiruošę mūšiui, vietoj to pastebėjo, kad Guardafia, paskutinis princas ir Princesos Ico sūnus, buvo daugiau nei pasirengęs pasirašyti nepuolimo ir draugystės paktą su įsibrovėliais mainais už apsaugą nuo plėšikaujančių piratų. Po trumpo ir nesėkmingo bandymo užkariauti Fuerteventūrą, Jeanas de Bethencourtas išvyko ieškoti Enrikės III iš Kastilijos paramos ir pastiprinimo, o jam nesant saloje liko vadovauti Gadifer de la Salle. Tačiau per šį jo nebuvimą saloje tarp jo vadų (Berthin de Berneval ir de la Salle) prasidėjo kova dėl valdžios, kuri pritraukė ir vietos gyventojų lyderius ir peraugo į kruviną konfliktą. Kai Bethencourtas grįžo su finansine ir karine Kastilijos parama 1404 m., jis netrukus numalšino sukilimą. Guardafia ir jo pasekėjai, žinodami, kad yra nugalėti, pakluso įsibrovėliams ir vėliau buvo pakrikštyti (taigi pateko į Europos kontrolę).

Vėliau Jeanas de Bethencourt perleis salų kontrolę savo sūnėnui Maciot de Bethencourt, prieš grįždamas į gimtąją Prancūziją. Maciot vedė guančų princesę Teguise ir įkūrė to paties pavadinimo miestą (aborigenų gyvenvietės vietoje). Apskritai, Maciot buvo šiek tiek palaidas ir tironas – jį turėjo jėga suvaržyti Kastilija kai jis bandė parduoti salas (jis neturėjo teisinio pagrindo tai daryti, nes jo dėdė dar buvo gyvas), tai savo ruožtu sukėlė ginčą tarp Ispanijos ir Portugalijos dėl salų kontrolės. Šis suvereniteto klausimas buvo ginčijamas iki 1479 m., kai Alcacovas priskyrė salas Ispanijai (Kastilijai).

Feodalinė Lanzarotė

Ispanijos paskirtiems bajorams kontroliuojant (pradedant Herrera šeima), iš Šiaurės Afrikos buvo paimta daug vergų, kad padidintų salos gyventojų skaičių. Būtent šie vergai iškasė terasas kalvų šlaituose. Diego de Herrera ir Ines Peraza palikuonys valdė iki 1812 m., kai senąją parapinę sistemą pakeitė savivaldybės.

Piratai

Galbūt supykę dėl vergų paėmimo iš Afrikos pakrantės, maurų piratai, tokie kaip Tabac Arráez ir Morato Arráez, XVI amžiuje užpuolė Lanzarotę, kad susigrąžintų savo žmones paimtus vergais. Vietiniai gyventojai turėjo nerimauti ne tik dėl maurų, bet ir dėl Anglijos piratų bei privačių asmenų išpuolių.

Vulkanų išsiveržimai

1730–1736 m. niokojantys ir beveik nuolatiniai ugnikalnių išsiveržimai sunaikino geriausią saloje dirbamą žemę, taip pat apie 26 kaimus ir kaimelius. Kai išsiveržimai pagaliau nurimo, maždaug 200 km2 (arba ketvirtadalis Lanzarotės paviršiaus) buvo palaidoti po lava. Mažesni 1824 m. išsiveržimai išaugino dar tris ugnikalnio kūgius ir truko tris mėnesius. Nors šie išsiveržimai nuniokojo geriausią salos dirbamą žemę, jie taip pat padarė pradžią šiuolaikinei vyno pramonei.

Šiuolaikinis administravimas

1812 m. Kadiso konstitucija panaikino feodalinę sistemą, o Kanarai tapo Ispanijos provincija, kurios sostine buvo Tenerifės Santa Kruzas. 1852 m. laisvųjų uostų įstatymas suteikė saloms imunitetą nuo muitų ir akcizų.

Po pusės amžiaus 1927 m. salynas buvo padalintas į dvi provincijas: Tenerifę ir Las Palmą. Lansarotė kartu su Gran Kanarija ir Fuerteventūra priklauso Las Palmo provincijos administracijai, kurios sostinė yra Las Palmas. 1982 m. Kanarų salos buvo paskelbtos Ispanijos autonominiu regionu.

Turizmas

„Fariones“ viešbučio atidarymas Puerto del Carmen mieste 1966 m. ir keleivių terminalo atidarymas Lanzarotės oro uoste po ketverių metų žymėjo šiuolaikinio turizmo Lansarotėje pradžią.

Ir jau nuo oficialios turizmo pradžios praejo 58 metai, aš čia atvykstu tik dabar.

Taigi pasidairykime po salą, ką čia galima nuveikti. Kadangi mano atostogos ribotos, tikrai visos salos aš neaplankysiu ir jums neparodysiu. Lankantis saloje būtina nuvykti į Timanfaya nacionalinį parką. Jis yra lankomiausia salos vieta. Šiame parke įspūdingas vulkaninis kraštovaizdis, apimantis ketvirtadalį salos. Jis buvo sukurtas per šešerius beveik nenutrūkstamų ugnikalnių išsiveržimų metus, kurie įvyko 1730–1736 m., o mažesnis išsiveržimas įvyko 1824 m. Išsiveržimų mastas buvo didžiulis, apskaičiuota, kad išsiveržė 2 000 000 000 m3 lavos iš daugiau nei 100 ugnikalnių į anksčiau derlingą žemę ir kaimus, taip pat per išsiveržimus buvo atgauta dalis naujos žemės iš jūros. Nors dauguma išsiveržimų įvyko beveik prieš 300 metų, dėl sauso Lanzarotės klimato vulkaninis kraštovaizdis nuo to laiko yra palyginti nepakitęs.Nors nebuvo užfiksuota mirčių, susijusių su išsiveržimais, manoma, kad per tuos metus emigravo daugiau nei 44% salos gyventojų, ir yra daug atvejų, kai gyvuliai žuvo nuo nuodingų dujų. Yaizos parapijos klebonas paliko raštišką pasakojimą, kuriame aprašomi kaimų sunaikinimai, baisūs žemės drebėjimai, per naktį kylantys kalnai, sprogimai ir karštų pelenų lietus. Kai išsiveržimas pagaliau baigėsi, didžioji dalis labiausiai dirbamų Lanzarotės žemių buvo amžiams prarasta po stora bazalto pluta, nors La Žerijoje vietiniai gyventojai greitai išrado naują žemės ūkio formą, iškasdami duobes vulkaniniuose pelenuose, leidžiančius pasiekti vynmedžių šaknims po apačia palaidotą derlingą žemę. Nors šiuo metu vulkanai neveikia, 13 metrų gylyje užfiksuota iki 610°C, o vos 10 cm gilyje – iki 277°C! Prie pastato darbuojasi velniukas, kuris rodo kaip karšta yra po žeme: įmeta kuokštą šieno į duobę ir jis iškart suliepsnoja, vėliau, paėmęs kibirą vandens, pila jį į žemėn įkastą metalinį vamzdį, po kelių minučių vanduo šauna aukštyn tarsi geizeris. Kai sulaukiama lietaus, ugnikalnių šlaitai garuoja, o Lansarotės gyventojai gėrisi reginiu.  Šalimais yra sumaniai suprojektuotas restoranas „El Diablo“, kuris naudoja šią geoterminę šilumą. Virš gilios duobės pastatytas grilis, ant kurio kepami kepsniai- tikra atrakcija, nes mėsai iškepti pakanka iš žemės kylančio karščio. Ši duobė buvo skirta dvejopai, ne tik gaminti maistą, bet pirma mintis buvo vėdinti šilumą nuo restorano pamatų. Nors lankytojams neleidžiama laisvai klajoti, jie gali apžiūrėti parką iš autobusiukų, kurie atsargiai rieda aplink „Ruta de los Volcanes“ – siaurą kelią. 

Be šios pramogos, dar yra Lanzarotės vynuogynų lankymas. Jie daugiausia randasi salos centre, tarp ugnikalnių.

• Lanzarotėje vyrauja pusiau dykumos klimatas, salos viduryje nėra aukštų viršūnių, taigi ir lietaus čia iškrenta mažiau nei 200 mm per metus. Vadinasi, jau bet ką čia auginti yra iššūkis.        
• Iki XVIII amžiaus Lanzarotėje įvyko milžiniškas vulkano išsiveržimas, o 1824 m. – nedidelis išsiveržimas. Todėl didelę salos dalį dengia vulkaninis dirvožemis: pelenai, sukietėjusi lava, uolos… Nederlinga žemė!     
•   Stiprus vėjas – Lanzarotėje, kaip ir kaimyninėje Fuerteventūroje, pučia stiprus vėjas (kartais net iš Sacharos) ir nėra aukštų viršūnių, kurios jį sustabdytų.  

Taigi atsižvelgiant į dykumos sąlygas ir vulkaninį dirvožemį, įdomu sužinoti, kaip tie vynuogynai išgyvena. Visuose laukuose, kur auginamos vynuogės, yra padarytos duobės, padengtos „pikonu“, mažų vulkaninių pelenų uolienų tipu. Gylis svyruoja nuo 50 cm iki 3 m, priklausomai nuo atstumo nuo ugnikalnio. Ši uola turi unikalią savybę sulaikyti drėgmę, lietų ir rasą, tuo pačiu užkertant kelią išgaravimui. Vandens užtenka vynuogėms auginti, nes čia jokiame vynuogyne nėra drėkinimo!   

Dėl ribotų vandens išteklių ir derlingų dirvožemių vynmedžiai auga daugiausia arti žemės. Be to, vietiniai gyventojai pastatė mažas sienas, kad apsaugotų augalus nuo pasatų (vėjo). Įprasta apsauga yra pusapvalė, tačiau galite rasti ir tiesių sienų, kurios palengvina derliaus nuėmimą rankomis.Va taip šioje saloje atrodo vynuogynai. Populiariausias ir labiausiai turistu lankomas yra La Geria vynuogynas.El Grifo yra seniausia vyninė Kanarų salose ir viena iš 10 seniausių Ispanijoje. 

Vienas iš unikaliausių uolienų darinių Lanzarotėje yra Stratifikuotas miestas (ispaniškai žinomas kaip Antigua rofera de Teseguite), kurį per tūkstančius metų sukūrė vėjas, saulė ir lietus. Šiandien masyve yra sukurta daugybė keistų skylių, tunelių ir urvų. Keliaujant po salą, galima čia sustoti pasigrožėti.

Jei jums patinka uolų dariniai ir plyšių kanjonai – Las Grietas kaip tik jums. „Las Grietas“ ispanų kalba pažodžiui verčiama kaip „įtrūkimai“. Tai darinys 600 m aukščio Montaña Blanca ugnikalnio šone. Viso susidarę 3 įtrūkimai. Įtrūkimai nėra labai ilgi, bet gana siauri, primenantys miniatiūrinę Arizonos ir Jutos kanjonų versiją.

Mirador del Rio šiaurinėje salos dalyje 479 m virš jūros lygio esanti atodanga. Prie šios nuostabios vietos unikalumo taip pat prisidėjo architektas César Manrique. Jis įsakė nukasti kalno viršūnę, o dauboje buvo įkurtas restoranas, pro kurio apvalius langus atsiveria nuostabus vaizdas į vandenyną.  

Lansarotės akvariumas yra didžiausias akvariumas visose Kanarų salose. Jame yra milijonai litrų vandens ir 33 akvariumai. Čia plaukioja daugybė žuvų besiveisiančių Kanarų salose, taip pat tropinių žuvų ir vėžiagyvių, ryklių. Lansarotės akvariume yra trys dideli baseinai tinkantys ir vaikams ir suaugusiems, kuriuose galima paliesti įvairius jūros gyventojus – jūros agurkus, jūros žvaigždes, mažus krabus ir žuvis. Lansarotės akvariumas taip pat siūlo galimybę paplaukioti su rykliais, rajomis ir kitais jūrų gyventojais.  Ši vieta patiks tiek suaugusiems, tiek ir mažiesiams keliautojams.

Pasiilgusiems žalumos, Kaktusų sodo įėjimas jau pastebimas iš tolo, nes prie jo stovi 8 metrų metalinis kaktusas. Prie kaktusų sodo prisidėjo žymusis architektas César Manrique. Sode auginama didžiausia kaktusų kolekcija iš Kanarų, Amerikos ir Madagaskaro. Kaktusų sode vietoj žemių viskas padengta kraterio pelenais, o kaktusų kolekcija nė vieno nepaliks abejingu.

Be jau minėtų vietų, čia dar galima aplankyti Jameos del Agua. Aborigenų žodis jameo reiškia didelę lavos vamzdžio angą. Tiek Jameos del Agua, tiek Cueva de los Verdes yra ugnikalnio suformuotas urvas lavos viduje, kurį sukūrė Monte Corona ugnikalnio išsiveržimas.

Urvas yra 6 km ilgio, iš kurio mažiausiai 1,5 km yra žemiau jūros lygio, todėl vadinamas „Atlantidos tuneliu“. Jameos del Agua turi mažiausiai tris skyles arba urvus, būtent: Jameo Chico (kuris suteikia prieigą prie vidinės dalies);  Jameo Grande ir Jameo la Cazuela. Šiame vulkaniniame urve yra natūralus ežeras, šiek tiek apšviestas saulės ir jame gyvena albinosas krabas. Šalia urvo, kuriame gyvena krabai, yra palmių sodas su dirbtiniu ežeru, taip pat ugnikalniams skirtas muziejus, kuriame yra keletas interaktyvių užsiėmimų.

Dar saloje galima pamatyti Žaliąją lagūną. Jos originalus pavadinimas yra Charco de los Clicos, tačiau dėl akivaizdžių priežasčių jis labiau žinomas kaip Charco Verde (Žalioji lagūna). Jį sudarė jūros vanduo, prasiskverbęs per podirvį. Įvairūs mineralai ir tam tikros rūšies dumbliai, randami gelmėse, suteikė ežerui tokią nepaprastą spalvą. Žalioji lagūna buvo parodyta 1966 m. filme „Vienas milijonas metų prieš Kristų“, kur galima pamatyti besitaškantį menkai apsirengusią Raquel Welch.Netoli ir El Golfo kaimas. Pajūrio kaime yra daug kaimiškų žuvies restoranų, kurie, nors ir nėra ypač pigūs, bet vis tiek verti aplankyti, jei mėgstate autentiškus jūros gėrybių patiekalus.

Jau panorote ir jūs aplankyti salą? Keliaujame!!!