Senovinis miestas Efesas

Turkija – tai ne tik viešbutis su „viskas įskaičiuota“ maitinimo sistema. Ši šalis gali nustebinti ir n kartų atvykusi turistą. Viena iš tokių vietų – Efesas. Miestas įkurtas graikų apie 1000 m. pr. Kr. ir buvo vienas iš turtingiausių ir žymiausių Mažosios Azijos miestų.

Graikų geografas Pausanijas, remdamasis Pindaro pasakojimu, nurodė, kad šią vietą įkūrė amazonės, kovojusios prieš Tesėją ir Atėnus. Visgi jis pats tam nepritarė, ir sakė, jog tikrasis šventvietės įkūrėjas buvo Koreso sūnus Efesas, pagal kurį ir pavadintas miestas. Jis taip pat nurodo, kad didžioji dalis gyventojų aplink šventvietę buvo lelegai ir lidai, o tarp jų – ir dalis amazonių. Kai vietovę užkariavo legendinio Atikos karaliaus Kodro sūnus Androklas, vietiniai gyventojai buvo išvyti iš Efeso ir apsigyveno aplink šventvietę.

Efese buvo garbinama Artemidė, kurios garbinimas maišėsi su Kibelės kultu. Čia buvo pastatyta garsioji Artemidės šventykla, laikyta vienu iš 7 pasaulio stebuklų. Iš marmuro ir kalkakmenio pastatyta šventykla buvo skirta graikų mėnulio deivei ir gyvūnų globėjai Artemidei. Šventyklos, kuri buvo kur kas didesnė už Atėnų Partenoną, skliautus rėmė apie 120 masyvių kolonų. Iki šių dienų archeologinėje Efeso vietovėje išlikusi viena kolona ir žymiosios šventyklos pamatų likučiai.

Iš pradžių Efesą valdė tironai, tačiau vėliau liaudis juos nuvertė ir miestą valdė taryba. Klestintis polis padovanojo graikų pasauliui daug žymių asmenybių, tarp kurių buvo poetai Kalinas ir Hiponaksas, filosofas Heraklitas, tapytojas Farnasijus ir kt.

VI a. pr. m. e. viduryje Efesą nukariavo Lydijos karalius Krezas. Jis garbingai elgėsi su gyventojais ir net padėjo atstatydinti Artemidės šventyklą. 547 m. pr. m. e. Lydiją ir Joniją nukariavo Kyras Didysis ir prijungė Efesą prie savo Achemenidų imperijos.

498 m. pr. m. e. jonėnai sukilo prieš persus ir susirėmė su jais Efeso mūšyje. Kartu su kitų graikų pagalba, Efesas išvijo persus iš Jonijos ir netrukus prisijungė prie Delo lygos. Klasikiniu laikotarpiu Efesas ir toliau klestėjo kaip graikų menų centras. 356 m. pr. m. e. Herostratas sudegino Artemidės šventyklą, kuri vėliau atstatyta.

334 m. pr. m. e. Efese lankėsi Aleksandras Makedonietis. Po šio mirties miestas ėjo iš rankų į rankas. Kol galiausiai atiteko Romai. 27 m. pr. m. e. Efesas tapo Azijos provincijos administraciniu centru ir pasiekė klestėjimo viršūnę. Jame dygo nauji romėniški pastatai, teatrai, šventyklos, pirtys, akvedukai, garsėjo Celso biblioteka. II a. statyta biblioteka buvo sugriauta gotų bei žemės drebėjimo. Išlikęs pastato fasadas su įėjimu. Statybose buvo manipuliuojama perspektyva, dėl to žiūrint iš apačios pastatas atrodo žymiai didesnis nei iš tikrųjų.

Taip pat čia buvo vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų, kuriame aktyviai veikė Apaštalas Paulius. 263 m. Efesą nusiaubė gotai ir miestas niekuomet nebeatgavo buvusios šlovės. Konstantinas I dalinai jį atstatė. Priėmus krikščionybę, jame pastatyta Šv. Jono bazilika. 614 m. Efesą sugriovė žemės drebėjimas. Uostą užnešus dumblu, miestas neteko reikšmės kaip prekybinis centras, miestiečiai pamažu kėlėsi iš gyvenvietės, naudodami jo pastatų dalis namų statyboms aplinkiniuose kaimuose. Tuštėjimą lėmė ir nuolatinis nesaugumas: per VIII a. miestas net tris kartus buvo nusiaubtas per arabų puolimus.

Šiandien griuvėsiai mena didingą miesto istoriją. Nors archeologiniais kasinėjimais ištirta tik apie 10% miesto, gausūs radiniai leidžia susidaryti vaizdą, kaip čia gyventa senovėje.