Vietnamo magija
Atėjus rudeniui, geriausia keliauti ten kur dar šilta ir mėgautis vasara, todėl kraunu lagaminą ir keliaujam tyrinėti Azijos. Mano blog‘e jau skaitėte apie Tailandą, Šrį Lanką, Kombodžą bei Indoneziją. Dabar parodysiu kuo gražus Vietnamas. Žinoma, apžiūrinėsiu ne visą šalį, todėl ne viską galėsiu parodyti.
Trumpa šalies istorija
Senovė ir Kinijos įtaka: nuo 111 m. pr. Kr. Vietnamą valdė Kinijos dinastijos, kol 938 m. vietnamiečiai išsikovojo laisvę ir sukūrė nepriklausomą valstybę
Kolonizacija: XIX a. pabaigoje šalį užėmė Prancūzija, pavertusi ją Indokinijos dalimi.
Komunistinis judėjimas: per Antrąjį pasaulinį karą šalyje įsigalėjo japonai, o 1945 m. Ho Ši Minas paskelbė nepriklausomybę, pradėdamas Pirmąjį Indokinijos karą su prancūzakalbiais.
Vietnamo karas: 1955–1975 m. vyko karas tarp komunistinės Šiaurės ir JAV remiamų Pietų; po Šiaurės pergalės 1975 m. šalis susivienijo
Faktai apie šalį:
- Dauguma gyventojų (apie 80-85 %) praktikuoja vietinius tikėjimus (protėvių kultą, konfucianizmo ir taoizmo elementus) arba yra ateistai. Apie 8–15 % gyventojų išpažįsta budizmą. Apie 6–8 % gyventojų yra katalikai, taip pat yra nedidelė dalis protestantų.
- Pagal pagaminamos kavos kiekį Vietnamas yra antra didžiausia šalis po Brazilijos.
- Vietnamas yra didžiausias anakardžio riešutų bei antras pagal dydį ryžių eksportuotojas pasaulyje.
- Beveik kas antras šalies gyventojas iš visų 90 milijonų turi motociklą
Taigi grįžtam prie šių laikų ir manęs, atvykusi apsistoju Ham Tieno kurorte, kuris taip pat žinomas kaip pagrindinis Mui Ne kurorto rajonas. Tai vaizdingas pakrantės ruožas Vietname, garsėjantis smėlio paplūdimiais ir vėjuotomis sąlygomis. Mano viešbutis
Šalia viešbučio, kurio aš gyvenu, pilna parduotuvėlių, kavinukių, tačiau norint pamatyti šalį tenka keliauti palyginus nedidelį, bet keliavimo trukme, gan ilgą atstumą. Po 5 val kelionės mašina manęs laukia pažintis su Cu Chi tuneliais. Šie tuneliai yra didžiulis jungiamųjų tunelių tinklas, išsiraitęs 250 kilometrus po žeme. Jie ėjo nuo Saigono prieigų iki Kambodžos. Jais Vietnamo karo metu buvo laisvai gabenami ginklai į Saigoną. Taip pat tuneliai buvo įvairių operacijų vieta, taip pat „Vietkongo“ pajėgų veiklos bazė per 1968 m. surengtą Tetų puolimą. Vietkongo kariai tunelius naudojo kaip slėptuves mūšių metu; be to, jie tarnavo kaip susisiekimo ir aprūpinimo keliai, ligoninės, maisto bei ginklų saugyklos ir gyvenamosios patalpos daugybei Šiaurės Vietnamo kovotojų. Tunelių sistemos buvo itin svarbios Vietkongui priešinantis amerikiečių ir ARVN pajėgoms bei padėjo atsverti didėjantį JAV karinį buvimą. Tuneliuose buvo įrengta įvairių bambukinių spąstų, kuriuos „Vietkongo“ kovotojai sukūrė siekdami sužeisti ar net nužudyti amerikiečių „tunelių žiurkes“, jei šios įsiveržtų į tunelius. Taip pat tuneliuose buvo ventiliacijos angų, skirtų pašalinti dūmus bei nuodingas dujas, kurias į tunelius leisdavo amerikiečių kariuomenė.
Gyventi tuneliuose nebuvo lengva, čia trūko oro, maisto ir vandens. Tuneliuose knibždėjo skruzdėlės, nuodingi šimtakojai, gyvatės, skorpionai, vorai ir graužikai. Didžiąją laiko dalį kariai tuneliuose dirbdavo arba ilsėdavosi, o į paviršių išlįsdavo tik naktį – ieškoti atsargų, prižiūrėti pasėlių ar stoti į kovą su priešu. Kartais, intensyvaus bombardavimo ar amerikiečių kariuomenės judėjimo metu, jiems tekdavo po žeme praleisti daugybę dienų iš eilės. Tarp tuneliuose gyvenusių žmonių plačiai paplito ligos, ypač maliarija, kuri po kovinių sužeidimų buvo antra dažniausia mirties priežastis.
JAV pareigūnai atkreipė dėmesį į tunelius ir suprato, kokį pranašumą jie suteikia „Vietkongui“, todėl pradėjo keletą didelio masto operacijų, kurių tikslas buvo aptikti ir sunaikinti šią tunelių sistemą. Operacija „Crimp“ prasidėjo 1966 m. sausio 7 d., kai B-52 bombonešiai ant Củ Chi regiono numetė 30 tonų didelės galios sprogmenų, paversdami kadaise vešlias džiungles kraterių nusėtu, į Mėnulio paviršių panašiu kraštovaizdžiu. Aštuoni tūkstančiai karių iš JAV 1-osios pėstininkų divizijos, 173-iosios oro desanto brigados (įskaitant Naujosios Zelandijos karališkojo artilerijos pulko bateriją) bei Australijos karališkojo pulko 1-ojo bataliono šukavo vietovę, ieškodami bet kokių Vietkongo veiklos pėdsakų. Operacija nedavė norimų rezultatų. Pavyzdžiui, kariams aptikus tunelį, dažnai būdavo neteisingai įvertinamas jo dydis. Į tunelius paprastai niekas nebūdavo siunčiamas jų apieškoti, nes tai buvo pernelyg pavojinga. Tuneliuose dažnai tykodavo sprogstamieji spąstai arba duobės su aštriais bambuko kuolais. Aptikus tunelio angą, dažniausiai būdavo imamasi vieno iš dviejų veiksmų: įleidžiama dujų, vandens ar pilama karšto deguto, siekiant išvyti „Vietkongo“ karius į paviršių, arba į angą įmetamos kelios granatos ir ji užverčiama. Šie metodai pasirodė neveiksmingi dėl tunelių konstrukcijos ypatumų bei strateginio slaptų liukų ir oro filtravimo sistemų panaudojimo. Po to buvo bandoma eiti į tunelius ir ieškoti bei žudyti, tačiau ir tai nelabai pasiteisino. Artėjant karo pabaigai, kai kurie tuneliai buvo taip smarkiai bombarduojami, kad dalis jų įgriuvo, o kitos atsidengė. Vis dėlto bombardavimams nepavyko sunaikinti didžiosios šių tunelių sistemos dalies.
Visą karo laikotarpį Củ Chi ir jo apylinkėse esantys tuneliai kėlė didelių rūpesčių Saigone dislokuotoms JAV pajėgoms. Vietkongas šiame regione buvo taip tvirtai įsitvirtinęs, kad įgijo išskirtinę galimybę spręsti, kur ir kada vyks mūšiai. Slapta gabenant atsargas ir suteikiant prieglobstį kariams, Ku Či tuneliai leido Šiaurės Vietnamo kovotojams išsilaikyti Pietų Vietname, prisidėti prie karo pratęsimo bei didinti JAV patiriamas išlaidas ir nuostolius – tiek žmogiškuosius, tiek materialinius – iki pat JAV kariuomenės pasitraukimo 1973 m. ir galutinio Pietų Vietnamo pralaimėjimo 1975 m.
Po Vietnamo susijungimo šalies vyriausybė išsaugojo 121 km ilgio Củ Chi tunelių kompleksą ir pavertė jį karo memorialiniu parku su dviem skirtingomis lankytojams skirtomis vietomis. Ir dabar aš siunčiu jums linkėjimus iš čia.
Apžiūrim šventyklą. Kadangi lankome šventyklas, įdėsiu informaciją ir apie budistus Vietame Pasaulyje Vietnamo budizmas dažniausiai siejamas su susideginusiu Saigono vienuoliu bei mokytoju ir autoriumi Thich Nhat Hanhu. Budizmas Vietnamą pasiekė bent prieš aštuoniolika amžių. Šiandien tai, ko gero, labiausiai matoma religija Vietname, nors manoma, kad aktyviai ją praktikuoja mažiau nei 10 proc., vietnamiečių. Vietname vyrauja Mahajanos budizmas. Pastaruosius 50 metų budizmas patiria įvairius valdžios vykdomus suvaržymus. Šiandien valdančioji Komunistų partija nuolat persekioja, gąsdina ir sulaiko kai kuriuos vienuolių bendruomenės narius. Manoma, kad budizmas į Vietnamą atkeliavo tiek iš Indijos, tiek iš Kinijos ne vėliau kaip II mūsų eros amžiuje. Nuo XI iki XV amžiaus Vietnamo budizmas išgyveno savotišką aukso amžių, mėgaudamasis Vietnamo valdovų palankumu ir globa. Vis dėlto valdant Le dinastijai (1428–1788 m.) budizmas prarado savo pozicijas ir valdovų palankumą. Ngujenų dinastija į valdžią atėjo 1802 m., sulaukusi tam tikros Prancūzijos pagalbos. Prancūzai, įskaitant katalikų misionierius, siekė įsitvirtinti Vietname ir įgyti ten įtakos. Vėliau Prancūzijos imperatorius Napoleonas III įsiveržė į Vietnamą ir paskelbė jį Prancūzijos teritorija. 1887 m. Vietnamas tapo Prancūzijos Indokinijos dalimi. 1940 m. Japonijos įsiveržimas į Vietnamą faktiškai užbaigė prancūzų valdymą. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. dėl sudėtingos politinės ir karinės kovos Vietnamas liko padalytas: šiaurę valdė Vietnamo komunistų partija, o pietuose veikė daugiau ar mažiau respublikinė santvarka, kurią iki pat Saigono žlugimo 1975 m. palaikė įvairios užsienio vyriausybės. Ngo Dinh Diemas, 1955–1963 m. ėjęs Pietų Vietnamo prezidento pareigas, buvo katalikas, tvirtai pasiryžęs valdyti šalį vadovaudamasis katalikiškais principais. Laikui bėgant Vietnamo budistams ėmė atrodyti, kad Diemo religinė politika tampa vis labiau savavališka ir nesąžininga. 1963 m. gegužę Hue mieste – kuriame katalikų arkivyskupu tarnavo Diemo brolis – budistams buvo uždrausta per Vesako šventę kelti budistinę vėliavą. Kilusius protestus numalšino Pietų Vietnamo kariuomenė; jų metu žuvo devyni protestuotojai. Diemas dėl įvykių apkaltino Šiaurės Vietnamą ir uždraudė tolesnius protestus, tačiau tai tik dar labiau pakurstė opoziciją ir paskatino naujus protestus. 1963 m. birželį budistų vienuolis Thich Quang Ducas, sėdėdamas meditacijos poza vienoje iš Saigono sankryžų, padegė save. Tuo pat metu kiti vienuoliai ir vienuolės rengė mitingus bei bado streikus ir platino skrajutes, protestuodami prieš diskriminacinę Diemo politiką budistų atžvilgiu. Diemui dar didesnį nerimą kėlė tai, kad apie šiuos protestus pranešinėjo žinomi Vakarų žurnalistai. Tuo metu valdžioje Ngo Dinh Diemą išlaikė JAV vyriausybės parama, todėl jam buvo svarbi Amerikos visuomenės nuomonė. Norėdamas bet kokia kaina sustabdyti vis stiprėjančius protestus, rugpjūčio mėnesį Diemo brolis Ngo Dinh Nhu – Vietnamo slaptosios policijos vadovas – įsakė Vietnamo specialiosioms pajėgoms ir kariuomenei pulti budistų šventyklas visame Pietų Vietname. Buvo suimta daugiau nei 1400 budistų vienuolių; šimtai kitų dingo be žinios – manoma, kad jie buvo nužudyti. Šis smurtas prieš vienuolius ir vienuoles taip sukrėtė JAV prezidentą Johną F. Kennedy, kad JAV nutraukė paramą Nhu režimui. Vėliau tais pačiais metais Diemas buvo nužudytas. JAV karinis įsitraukimas į Vietnamo konfliktą turėjo vieną teigiamą pasekmę – pasauliui buvo atrastas vienuolis. Kartu su savo studentais jis viešai ragino siekti taikos. 1966 m. vienuolis išvyko į JAV skaityti paskaitų apie karą ir mėginti įtikinti Amerikos lyderius jį užbaigti. Tačiau nei Šiaurės, nei Pietų Vietnamas neleido jam grįžti į gimtinę, tad jis buvo priverstas pasilikti tremtyje. Jis persikėlė į Prancūziją ir tapo vienu ryškiausių budizmo balsų Vakaruose. Jau 30 metų vyriausybė persekioja ir sulaiko vienuolius bei vienuoles, taip pat rengia reidus jų šventyklose.
Išsiemegojus ir papusryčiavus savo šios dienos kelionę pradedu nuo Vinh Trang pagoda. Tai senovinis pietų architektūros šedevras, esantis Tien Giango provincijoje. XIX a. viduryje šventykla iškilo rajono vadovo pastangomis, kuris organizavo jos statybą. Šventykla buvo baigta statyti 1850 m. Kaip ir dauguma istorinių vietų kentėjo nuo karo, po to nuo audrų. Po to buvo atstatomos. Pagrindinėje šventyklos salėje yra daugybė įvairių budų – tarp jų Amitabhos ir Gautamos Budos – bei arhatų ir bodhisatvų statulų. Trys seniausios šventyklos statulos – Amitabhos, Avalokitešvaros ir bodhisatvos Dại The Chi – yra pagamintos iš bronzos. Taip pat čia yra Ngọc Hoang statula, savo dydžiu prilygstanti tikram žmogui. Kitos statulos išdrožtos iš medžio. Kiekviena statula yra maždaug 80 cm aukščio ir 58 cm pločio. Šventyklos sodas puošiamas daugybe vazoninių augalų, kuriais nuolat rūpinamasi. Vieno medžio pavėsyje stovi Thich Chanh Hau stupa, kurioje palaidoti jo pelenai. Šiuo metu šventykloje įsikūrusi Tien Giang provincijos budistų asociacijos valdybos būstinė. Tai svarbi turistų ir maldininkų lankoma vieta šioje provincijoje.
Na bet grįžkime prie žemiškesnių dalykų ir lipkim į laivą!!! Keliausime Makongo upe, kur susipažįstu su vietiniais verslais. Jei trumpai užsiminus, Mekongas yra didžiausia upė Indokinijos pusiasalyje, viena ilgiausių pasaulio upių, tekanti per Kiniją, Mianmarą, Tailandą, Laosą, Kambodžą ir Vietnamą ir priartėjus prie jūros į ją įteka per daugybę atšakų. Upės ilgis siekia apie 4500 kilometrų. Čia gyvena apie 1200 žuvų rūšių, tai viena turtingiausių upių pasaulyje, kurios deltoje apsigyventa IV a. pr. m. e.
Kaip ir visi, taip ir aš, mėgstu turgus. Šioje šalyje jų daug ir įvairių. Lipame iš lovų ir keliaujam į Cai Rang Hau upės atšakoje plaukiojantį turgų.
Jis pagrinde prekiauja vaisiais ir daržovėmis. O po to į "gyvąjį turgų". Dar viena įdomi vieta Cam Thanh kokosų miškas, garsėjantis tankiais nipų palmių apsuptais vandens kanalais.
Lankytojai tradicinėmis apvaliomis bambukinėmis valtimis-krepšiais plaukioja kanalais, stebi, kaip vietos žvejai sukioja savo valtis, ir patys bando gaudyti krabus.
Toliau tyrinėjam Hoi An miestą, kuris ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Vietnamo miestų. Hojanas žymus savo istorinės architektūros paveldu. Dauguma pastatų yra XIX–XX a. tradicinės medinės architektūros, gausu pagodų, šventyklų, turgų, parduotuvėlių. Atkastos senovinio uosto liekanos. Veikia prekybos keramika, Sahuino kultūros muziejai. Trumpa miesto istorija Vietovė buvo gyvenama jau Sahuino kultūros laikais (II a. pr. m. e.). Miestas iškilo kraštą užvaldžius atvykėliams iš Malajų salyno čamams, kurie įkūrė Čampa valstybę. Jų valdymo metais (nuo I–II a.) miestas, tuomet vadintas Lamapfu (Lâm Ấp Phố), buvo vienas svarbiausių Pietryčių Azijos uostų, per kurį vyko prekyba prieskoniais ir kitomis prekėmis su Kinija, Malajų šalimis, Indija. Prekės į miestą keliavo ne tik iš visos Čampos, bet upėmis iš Laoso ir Kambodžos. 1535 m. čia uostą įkūrė portugalų keliautojas Antonijas de Farija. Portugalai ir kiti europiečiai miestą vadino Faifu (Faifo). 1595 m. jis atiteko Ngujenų dinastijai ir pradėtas vadinti Hojanu. Miestas išliko svarbiu uostu iki pat XVIII a. Tačiau nusilpus Ngujenų dinastijai Hojano reikšmė sumenko, o vėliau netoliese iškilo Danangas. 1999 m. Hojanas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip vienas geriausių Pietryčių Azijos prekybinių uostų pavyzdžių. Jis išsaugojęs XV-XIX a. susiformavusį miestelio planą ir pastatus, atspindinčius vietnamietišką ir kolonijinę architektūrą
Toliau lankom prie Marble kalno – tai penkių klinties ir marmuro kalvų grupė, pavadinta gamtos stichijų – metalo, vandens, medžio, ugnies ir žemės – vardais. Vandens kalnas yra aukščiausia viršūnė ir pagrindinė lankytojams atvira zona, kurioje gausu paslėptų urvų, apžvalgos aikštelių ir budistų šventovių. Huyen Khong urvas – milžiniškas atviras urvas, kuriame yra didžiulės akmeninės Budos statulos. Vaizduojančios pragarą ir rojų.
Apačioje matosi kaimelis. O jame gamina skulptūras iš marmuro.
Dar stabtelim Hai Van Pass pasidaryti panoraminių foto ir trumpa pertraukėlė Lang Co
Toliau seka Thien Mu pagoda – seniausią bei garsiausią Hue miesto pagodą.Kvepalų upė (Perfume River ) yra 80 km ilgio vandens kelias ramiai tekantis per Hue – buvusios imperatoriškosios sostinės centrą. Tą pavadinimą tikriausiai gavo dėl to, kad upė teka pro miškus, kuriuose aukštupyje gausu kvapnių žolelių ir gėlių. O rudenį krenta gėlių žiedai į vandenį ir plaukia pasroviui. Būtent šis procesas suteikia vandeniui malonų, į kvepalus panašų aromatą. Pirma matome ikoninę septynių aukštų Thien Mu šventyklą. Ji čia laikoma neoficialiu miesto simboliu. Jei truputi istorijos, tai ji pastatyta 1601 m. Kalbama, kad keliavęs Hoangas išgirdo istoriją apie senutę. Kuri vilkėdama raudonos ir mėlynos spalvos rūbus išpranašavo, kad čia atvyks valdovas ir ant kalvos pastatys pagodą, kurioje bus meldžiamasi už šalies klestėjimą. Ištarusi pranašystę, ji pradingo. Išgirdęs tai, Hoangas įsakė toje vietoje pastatyti šventyklą, kurią ir matome. Žodžiu, šventyklą metam bėgant padidino, 1695 m. iš Kinijos atvyko dzeno meistras Shi Da Shan, kad čia įkurtų budistų bendruomenę ir vadovautų jos plėtrai. Ko pasekoje jis buvo paskirtas pagodos abatui. 1710 m. Chu finansavo milžiniško, 3285 kg sveriančio varpo liejimą; šis varpas buvo laikomas viena vertingiausių to meto Vietnamo kultūros vertybių. Teigiama, kad varpo garsas girdimas net už 10 kilometrų; jis įamžintas daugybėje eilėraščių ir dainų. Kas kažkiek laiko šventykla buvo plečiama. Kekvienas aukštas skirtas vis kitam Budai. Nuo pat pastatymo ji stūkso virš Kvapų upės ir tapo neatsiejama Hue miesto bei pačios upės kraštovaizdžio dalimi – tiek, kad laikoma neoficialiu miesto simboliu.
Šventykloje taip pat yra didelė marmurinė vėžlio statula – ilgaamžiškumo simbolis. Abipus bokšto stovi statiniai, kuriuose įamžinta bokšto architektūrinė istorija bei įvairūs imperatoriaus Thieu Trị sukurti eilėraščiai.
Thien Mụ pagoda buvo svarbus budistų judėjimo organizacinis centras – čia dažnai vyko bado streikai, buvo statomos barikados ir rengiami protestai. Dėl ko nesutarė, pagrindinė esmė tokia:1963 m. vasarą Thien Mụ šventykla, kaip ir daugelis kitų Pietų Vietname, tapo vyriausybei priešiškų protestų židiniu. Budistam nepatiko prezidento valdymas, nes valdžia rėmė katalikus ir diskriminavo budistus kariuomenėje, valstybės tarnyboje bei skirstant vyriausybės paramą. Katalikai buvo atleisti nuo privalomųjų viešųjų darbų, o kai kuriuose regionuose katalikų kunigai vadovavo privatiems ginkluotiems būriams, kovojusiems su budistų kaimais. Nepasitenkinimas prezidentu peraugo į masinius protestus Hue mieste 1963 m, kurio metu buvo nužudyti 9 budistai. Po to buvo uždrausta kelti religines vėliavas. Katalikų vėliava buvo keliama, budistų ne. Budaitai vėl nepakluso įstatymui. Dėl to kilo budistų protestai, jie plėtėsi. Dėl to ši vieta buvo svarbus judėjimo centras. 1980 metais netoli šventyklos buvo nužudytas žmogus. Kadangi šalia kilo protestai dėl to, Komunistinė valdžia į tai reagavo suimdama vienuolius ir apkaltinusi juos eismo bei viešosios tvarkos trikdymu. Šventykloje taip pat saugomas „Austin“ markės automobilis, kuriuo 1963 m. Saigone Thich Quảng Ducas buvo nuvežtas į vietą, kur protestuodamas prieš Diemo režimą susidegino. Tai buvo pirmasis iš daugelio budistų dvasininkų susideginimo atvejų, atkreipusių tarptautinės bendruomenės dėmesį į sunkią budistų padėtį.
Toliau jau automobiliu vykstame į Hue imperatoriškąją citadelę. Čia yra rūmai, kuriuose gyveno imperatoriškoji šeima, taip pat šventyklos, sodai ir mandarinų biurai. Kompleksą 1804 m kaip sostinę įsakė pastatyti imperatorius. Prancūzijos kolonijiniu laikotarpiu daugiausia atliko ceremoninę funkciją ir tarnavo kaip imperatoriaus rezidencija. Klestėjimo laikotarpiu Hujės imperatoriškojo miesto sienų viduje stovėjo 150 statinių. Panaikinus monarchiją 1945 m., ir per karus su prancūzais (ypač 1855 ir 1947 m.) bei Vietnamo karą (ypač 1968 ir 1972 m.) Hujės imperatoriškasis miestas smarkiai nukentėjo nuo gaisrų, mūšių ir bombardavimų. Daugelis statinių sugriuvo ir buvo visiškai sunaikinti. Kai kurie pastatai yra atkurti. Ir tik 1993 m. Imperatoriškasis miestas, kaip Hue paminklų komplekso dalis, buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mieste įrengtas ežeras iš upės atkarpos. Ežere esančios dvi salelės buvo naudojamos kaip parako ir salietros sandėliai. Po kurio laiko 8000 karių atnaujino salas. Iškėlė sandėlius ir čia padarė poilsio ir pramogų zoną.
Pajusti miesto šurmulį ir gyvenimą stebteliu Dong Ba turguje, kuris gyvuojantis daugiau nei šimtą metų, tapo buvusios Vietnamo sostinės orientyru. Imperatoriaus Gia Longo valdymo laikais turgus buvo įsikūręs prie pat citadelės rytinių vartų. Turgaus centre buvo pastatytas stogu dengtas namas. 1885 m. turgus buvo visiškai sudegintas Hue imperatoriškojo miesto mūšyje. Tik 1887 m. kitas imperatorius atstatė turgų. Naujajame turguje buvo įrengti 48 dengti prekystaliai. Vandeniui tiekti turgavietės viduje taip pat buvo iškastas šulinys. Senojo turgaus vietoje, už Rytinių vartų, vėliau įsikūrė prancūzų ir vietnamiečių mokykla. 1967 m. turgus buvo nugriautas ir pastatytas iš naujo. Dabas čia prekiaujama įvairiomis prekėmis – nuo šviežių maisto produktų bei žuvies iki drabužių, žaislų, avalynės ir rankdarbių.
Karaliaus Khai Dinho kapas, pastatytas Khải Dịnh, dvyliktajam Vietnamo Nguyen dinastijos imperatoriui. Ir tai buvo paskutinis Ngujenių (Nguyen) dinastijos architektūrinis statinys. Kapavietės vieta buvo tiksliai parinkta to meto fengšui ekspertų. Khai Dinhas valdė Vietnamą kaip paskutinis imperatoriškosios dinastijos valdovas 1916–1925 m. dėl glaudžių ryšių su prancūzais jis tapo vienu labiausiai vietnamiečių nekenčiamų valdovų. Khai Dinho kapavietės statyba prasidėjo 1920 m. rugsėjo 4 d. ir buvo baigta po dešimtmečio. Nors ir užėmė mažiausią bendrą plotą, Khai Dinho kapavietė pareikalavo daugiausia darbo ir lėšų iš visų Nguyenų dinastijos kapaviečių. Siekiant finansuoti šį projektą, visoje šalyje mokesčių tarifas buvo pakeltas iki 30 proc., o tai užtraukė valdovui istorikų rūstybę. 1931 m., po vienuolika metų trukusių darbų, šį paminklą užbaigė jo įpėdinis Bao Dai. Khai Dinhas, prieš pat mirtį apsilankęs Paryžiuje, patyrė didelę Europos architektūros įtaką, kuri akivaizdžiai atsispindi jo kapavietėje.Khai Dinh kapavietėje iš viso yra 127 laipteliai, iš kurių 37 veda į „Tam Quan“ vartus. Pagrindinis Khai Dinho kapavietės statinys – Thien Dinho rūmai. Tai paskutinė karaliaus poilsio vieta. Šis statinys įrengtas aukščiausiame – penktajame – kapavietės lygyje. Čia, po auksiniu atspalviu žvilgančiu cementiniu kupolu, stovi didžiulė auksinė karaliaus Khai Dinho statula. Maždaug 18 metrų žemiau statulos įrengta karališkoji kripta – vieta, kurioje ilsėjosi karalius. Visa kripta gausiai dekoruota, o ant karsto joje įtaisyta natūralaus dydžio bronzinė karaliaus skulptūra.
Praėjus pro Tam Quan vartus, reikės žengti dar 29 žingsnius, kad pasiektumėte Nghi Mon zoną ir Bai Dinh aikštę. Čia pamatysite daugybę natūralaus dydžio karališkųjų asmenų, karių, arklių ir dramblių skulptūrų. Jos buvo sukurtos tikint, kad pomirtiniame gyvenime tarnaus karaliui, todėl skulptūros pasižymi kruopščiu atlikimu, detalių gausa ir įvairiomis veido išraiškomis.
Be to, Nghi Mon zonos centre stovi aštuonkampė pavėsinė, kurioje saugoma 10 tonų sverianti stela, skirta pagerbti Khai Dinh gyvenimą bei pasiekimus.
Čia tradicija yra tapę aitvarų gamyba. Kažkada tai buvo karališkos pramogos. Aitvarus darydavo piešdami drakoną ar feniksą. Darau savo aitvarą ir paleisiu, kad neštų mano norus tolyn į išsipildymą…


