Kur dar lankėsi Drakula?

Airių rašytojo Bremo Stokerio siaubo fantastinis romanas „Drakula“, pasakoja apie vampyrą, kuris gyveno Rumunijoje ir keliavo į Angliją. Tačiau kaip Slovakijoje stovinti Oravo pilis, susijusi su drakula? O gi štai kaip. Oravo pilis, kartais dar vadinama drakulos pilimi, nes čia buvo filmuotas legendinis filmas „Nosferatu“.

Nosferatu- siaubo simfonija – 1922 metų vokiečių ekspresionisto F. W. Murnau filmas, kuriame vampyro grafo Orloko vaidmenį atliko Max Schreck. Murnau norėjo ekranizoti Bram Stoker „Drakulą“, tačiau kino studija Prana Film GmbH nesugebėjo įgyti autorinių teisių šiai ekranizacijai.

Tai kaip jau supratote, Slovakijos šiaurėje, ant Oravos upės skardžio, 112 metrų aukštyje stovi XIII amžiaus pilis, kurią aš ir lankau.

Istorija

Pirmieji žinomi rašytiniai įrašai apie Oravos pilies egzistavimą yra 1267 m. Pagal dovanojimo sutartį pilis tapo Vengrijos karaliaus Béla IV nuosavybe po to, kai buvo atimta iš pirminio savininko Mikos iš Balasos šeimos (Zvoleno apygardos šerifo).

Apie 1298 m Oravos regioną ir pilį užgrobė Trenčino magnatas Matas Čakas.

Apie 1333 m magistras Dončas padėjo karaliui Karoliui Robertui iš Anjou atimti iš Trenčino Mato Čakas nuosavybę ir perdavė Oravos pilį karališkajai valdai.Apie 1420 m Oravos pilis atsidūrė Stiboro Siborzyco, pasišventusio Žygimanto Liuksemburgiečio – Šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus, šalininko, įtakoje.Per pilietinį karą dėl Vengrijos karūnos Oravos pilį užėmė Peteris Komorovskis, vienas iš buvusių husitų kovotojų1474 m. Vengrijos karalius Matthias Corvinus gavo pilį savo nuosavybėn ir pradėjo pirmąją reikšmingą jos atstatymo programą.Apie 1482 m Matthias Corvinus padovanojo Oravos pilį savo nesantuokiniam sūnui ir įpėdiniui Jonui. 1505 m po Jono Korvino mirties Jonas Zapolia tapo Oravos pilies savininku. Jos administravimas buvo patikėtas Petrui ir Nikolajui Kostkams. Mohačo mūšis 1526 m. Po pralaimėjimo prie Mohács Jonas Zapolia stengėsi užimti Vengrijos sostą prieš Ferdinandą I Habsburgą. Apie 1534 m Nikolajus Kostka perėjo į Ferdinando I iš Habsburgo pusę, kuris apdovanojo jį garbės laipsniu. Tuo pat metu Oravos pilis perėjo Kostkos giminaičio Jono Duboveco nuosavybėn.1540 m kastelionas Jonas iš Duboveco inicijavo didelius modernizavimo darbus, daugiausia dėmesio skirdamas pilies įtvirtinimų sistemai. Po Jono mirties jo giminaitis Wenceslovas Sedlnickis susikivirčijo dėl Oravos pilies nuosavybės su Nikolajumi Kostka. 1549 m. ginčą užbaigė imperatorius ir Sedlnickis buvo paskirtas kaštelionu.1556 m. Oravos grafystė, įskaitant pilį, buvo perduota Pranciškaus Thurzo žinion, kuris pradėjo ne tik dar vieną atstatymą, bet ir inicijavo plačią anksčiau retai apgyvendintos Aukštutinės Oravos vietovės kolonizaciją. Keturis amžius pilis priklausė garsiai ir turtingai Turzų giminei.Po Pranciškaus Thurzo mirties įpėdiniu buvo įsteigtas jo sūnus Jurgis, užaugęs ir mokęsis erchercogo Ernsto Habsburgo dvare.1605 m, per pirmąjį Habsburgų sukilimą, pilį bandė užgrobti sukilėlių pajėgos, bet nepavyko.  1609 m George’ui Thurzo buvo suteiktas Vengrijos palatino titulas – einantis antras aukščiausias pareigas Vengrijoje po karaliaus. 1616 m po mirties George’as Thurzo buvo palaidotas Oravos pilies Šv. Mykolo koplyčioje esančioje šeimos kriptoje. Jo įpėdiniu tapo vienintelis sūnus Emerichas.Apie 1621 m mirus Emerichui Thurzo, išmirė Thurzo giminės Orava-Bytča atšaka. Emericho motina Elisabeth Thurzo (gim. Czobor) tapo Oravos apygardos vadove ir kontroliavo tiek pilį, tiek apskrities administraciją.Apie 1626 m po Elizabetos mirties visi teisėti Thurzo šeimos paveldėtojai susirinko Lietavos pilyje ir įkūrė Oravos kompozitorių (bendrasavininkystę). Jos tikslas buvo kontroliuoti apskritį, kurios buveinė yra Oravos pilyje, ir užkirsti kelią šeimos valdų padalijimui. Administravimas būtų patikėtas vienam išrinktam direktoriui, kuris perskirstytų „Composessorate“ pelną tarp likusių savininkų. Pirmuoju direktoriumi buvo išrinktas Casparas Illésházy.Taip keitėsi direktoriai, kol apie 1670 m naujasis Oravos kompozitoriaus direktorius Stephenas Thököly buvo įtrauktas į kitą Habsburgų sukilimą, kuriam šį kartą vadovavo palatinas Stephenas Wesselényi. Todėl imperatorius Leopoldas I įsakė konfiskuoti turtą ir nusiuntė savo divizijas į Oravos pilį. Thököly atmušinėjo išpuolius iki pat mirties, kai galiausiai pilies įgula pasidavė ir Thököly turtas, buvo perduotas imperijai. Naujuoju direktoriumi išrinktas Nicholas Draškovič.1672 m kariai ir pabėgėliai, prisijungę prie anti-Habsburgų sąmokslo užgrobė pilį, bet imperatorius Leopoldas I pasiuntė savo kariuomenę į Oravą ir katalikų padedamas nugalėjo sukilimą ir atkovojo pilį.Apie 1683 m „Kuruc“ divizijos apgulė Oravos pilį, kad laimėtų ją savo vadui Emerich Thököly. Imperijos kariai galėjo gintis, kol atvyko sąjunginės Lenkijos kariuomenės pajėgos, vadovaujamos Jono Kazimiero Sapiegos. Mūšio metu lenkų-lietuvių daliniai įnirtingai nusiaubė Oravą. 27 kaimai buvo sudeginti ir daug civilių išžudyta.Po pergalingo Trenčino mūšio Jono Pálffy vadovaujamos Habsburgų pajėgos pradėjo apgulti Oravos grafystę ir pilį, o galiausiai 1709 m. pavasarį „kurucų“ pajėgos pasidavė. Nuo to laiko miestelis buvo apgyvendintas ir apie 1751 m Oravos pilies protestantų koplyčia buvo katalikizuota ir skirta šventajam Mykolui. Originalūs XVII amžiaus baldai, įskaitant pagrindinį altorių, buvo pervežti į Necpaly ir pakeisti nauju barokiniu katalikišku.1800 iš pagrindinio kiemo klebonijos kilo didelis gaisras ir sunaikino beveik visą pilies kompleksą. Po dviejų savaičių Oravos pilis liko nenaudinga ir susidūrė su savo pabaiga. Tačiau Oravos direktorius Pranciškus Zichy vyresnysis inicijavo būtiniausius restauravimo darbus, kurie išgelbėjo pilį nuo neišvengiamo sunaikinimo.Kito savininkai kol 1862 m Edmundas Zichy buvo paskirtas naujuoju direktoriumi. Jam vadovaujant, Oravos pilis iš feodalinio dvaro virto pažangia modernia medienos apdirbimo pramonės organizacija.1868 metai Oravos pilyje buvo įkurtas pirmasis muziejus, nuo šių metų Oravos pilis buvo prieinama visuomenei.

1906 m Oravos pilyje, vadovaujant Josephui Pálffy, pradėti romantizmo tendencijų atnaujinimo darbai, daugiausia dėmesio skiriant Korvino rūmams, Pagrindiniam kiemui ir gyvenamajam bokštui. Reiktų paminėti, kad kompleksą sudaro Auštutinė pilis (pati seniausia), Vidurinioji pilis (Motiejaus Korvino ir Jano iš Duboveco rūmai) ir Žemutinė pilis (Turzų rūmai).

1914 m prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sustabdė atstatymo procesą. 1919 m Oravos pilyje esantis muziejus liko atviras visuomenei, valdomas kaštelijos. 1931 m Čekoslovakijos Respublika nusipirko daugumą „Composessorate“ akcijų ir tapo pagrindine akcininke.1944 m prasidėjus Slovakijos nacionaliniam sukilimui, Oravský Podzámok mieste įvyko pirmasis mūšis Oravos regione. Šių metų rudenį kraštą užėmė vokiečių kariuomenė ir jos sąjungininkai, tarp jų ir Oravos pilį.1945 m po daugiau nei 300 veiklos metų Oravos Compossessorate buvo panaikintas. Jos miškai ir kiti turtai atiteko valstybei ir aplinkiniams. Per fronto judėjimą ir Oravos išvadavimą pilis buvo smarkiai apgadinta (daugiausia dėl tilto per Oravos upę sprogimo), todėl reikėjo atlikti restauravimo darbus.1953 m Oravos pilis tapo Oravos nacionalinio istorijos muziejaus buveine. Tais pačiais metais pradėtas visuotinis pilies restauravimas.1968 m muziejus Oravos pilyje minėjo 100-ąsias įkūrimo metines. Šia proga Oravos pilyje buvo atidarytos ir visuomenei prieinamos kelios parodos. 1977 m baigti Citadelės restauravimo darbai, kuriais baigėsi bendras Oravos pilies restauravimas. Ir kaip pilis be legendos.   Viena ledenda pasakoja, kad kadaise Oravoje gyveno turtingas žmogus, kuris turėjo viską, ko užsinorėdavo. Vienintelis dalykas, kurio jam trūko, buvo nuosava pilis. Taip jis nusprendė pasistatyti sau pilį. Kadangi jis buvo labai senas ir žinojo, kad gali nepamatyti pastatytos pilies, jis susitarė su velniu – jei velnias pastato pilį turtingam žmogui nuo vakaro iki ryto ant stataus rifo, iki gaidžio trečiojo giedojimo, tai velnias galės pasiims turtingo žmogaus sielą su savimi į pragarą.Kai gaidys ryte trečią kartą giedojo, pilis vis dar nebuvo pastatyta. Dar reikėjo statyti tris uolas. Velnias taip įsiuto, paėmė tris akmenis ir išmetė. Sakoma, kad viena iš tų uolų yra Oravoje, antroji – Dolná Lehotoje, o trečioji – ant Šibenicos kalno.    

Jau prieš tai blog‘e rašiau apie lankytas Slovakijos pilis, todėl šį kartą neriu į pramogos. Netoli Oravos piliec, prie marių yra įsikūrusi  Tatralandia ( 2004m geoterminis akvaparkas) ir Bešeniovos terminės maudynės, kuriose rasite ir vandens kalniukus, ir pirtis ir kitas pramogas. Kadangi jau kuris laikas nesilankiau čia, renkuosi Bešeniovos maudynes. Karštos geoterminės versmės čia kyla iš 1987 metrų gylio, o jo temperatūra siekia 60,5 °C. Terminis Bešeňová vanduo turi teigiamą poveikį raumenų, kaulų ir kvėpavimo sistemoms. Tai taip pat padeda gydyti psichines problemas ir urologines ligas. Vandens temperatūra relaksiniuose baseinuose siekai nuo 30 iki 40 °C.

Na o po maudynių, laikas mėgautis poilsiu šalimais esančiame Liptovsky Mikulaš  miestelyje.

Istorija:

Gyvenvietė Liptószentmiklós pirmą kartą paminėta 1286 m. Vengrijos karaliaus Vladislovo IV. Iki pat 1918 m. miestas buvo Vengrijos karalystės sudėtyje. Apie Šv. Nikolajaus bažnyčią rašyta jau 1286 m. Mikulašas Liptove buvo svarbus amatų ir prekybos centras. Pirmoji batsiuvių gildija paminėta 1508 m. 1677 m. tapo Liptó grafystės (comitatus) administraciniu centru. 1713 m. apylinkėse buvo sugautas ir pakartas legendinis Karpatų vietinis „Robin Hudas“, pakelės plėšikų vadas Jurajus Janošikas.

X|X a. viduryje Mikulašas buvo vienas iš slovakų tautinio atgimimo centrų, vyko pasipriešinimas vengrų valdžios vykdomai nutautinimo politikai, čia susikūrė slovakų teatras, buvo kuriama tautinė literatūra.

Ir vykstame iš Žemųjų tatrų į Aukštuosius. Kur prasideda mano žygiai po kalnus. 1949 m. Aukštieji Tatrai tapo seniausiu ir šiuo metu didžiausiu Slovakijoje Tatrų nacionaliniu parku. Pagrindinė Aukštųjų Tatrų kalnų grandinė yra „tik“ 27 km ilgio.

Norintiems pasimėgauti kalnais, gamta ir išbandyti žygius kalnuose, tikrai, rekomenduoju Slovakiją. Vaizdai iš žygių po kalnus

O grįžtant namo aplankysime Tropsztyn pilį, nes ji mums kaip tik pakeliui. Pilies istorija labai įvairiai datuojama.

1231 m. – Dobroslovas, Osmiorogo herbo Wojsław sūnus, tapo pilies savininkas.

(Anot Szczęsny Morawskio, pilį pastatė vokiečių riteris iš Reino, kuris čia slapstėsi, kol imperatorius buvo nuteistas mirties bausme už plėšimą. Tai buvo Gerardas, t. y. Wojsław iš Osmiorogo herbo. Jo sūnus Dobroslovas 1231 m. buvo Tropštyno valdovas.)

XIII/XIV amžius – pilies valdovai yra Aštuonragiai

1390 – pilį užvaldė turtingas riteris Ebde de Tropstein (Chebda iš Tropštyno). Tuo metu pilis tarnavo kaip gynybinė vieta ir raktas į Tropijos valdas.

1412 m. – Ebde de Tropstein sūnus Andžejus Čebda tapo pilies savininku.

1535 m. pilis perėjo Piotro Kmitos iš Wiśniczaest žinion

1541 m. – broliai Robkowscy tapo naujais savininkais

1556 m. – pilis priklauso Dorota Gabańska, Paweł Robkowski dukra.

1581 m. – Wawrzyniec Gabański, taip pat Šv. Świerada Tropie mieste

1608 – vėl Dorota Gabańska

1615 – Samuelis Stadnickis

1624 m. – Andžejus Zborovskis

XVII/XX a. – apie keliolika savininkų – pilis griūva

1970 m. – Andrzej Benesz iš Valstybės iždo nupirko kalvą su griuvėsiais.

1990 – įsteigtas Tropštyno pilies atstatymo fondas, kuris kartu su „Fiat“ pardavėjais pradėjo rekonstrukciją 1995 m.

Pilis atliko gynybinį vaidmenį ir tik nedideliu mastu galėjo būti riterių – plėšikų buveinė, kurie užsiėmė Dunajeco upe plaukiojančių prekių plėšimu. Tik 1993 m. atlikti archeologiniai tyrinėjimai leido nubrėžti ir gana tiksliai pateikti pilies formą, kuri buvo atstatyta nuo nulio (iš dalies naudojant originalias sienas) vos per penkerius metus. Nors pilies paskirtis tiksliai nežinoma, tačiau legendų visada rasim, o viena jų apie Inkų lobį Tropštyne. Pasakojama, kad Vienas iš Berževičių – Sebastianas – vedė Peru indėnę iš tuo metu nykstančios inkų tautos. Jie susilaukė sūnaus, tačiau bėgant iš Peru mirė. Senelis vaiką apgyvendino pas neturtingą Benešų šeimą, kuri netrukus Moravijos Krumlovo centre pasistatė daugiabutį. Reiktų paminėti, kad pabėgėliai iš Peru disponavo dideliais ištekliais, nes į Niedzicą atvyko su keliais vežimais ir vagonais. Čia pasirodo Andrzejaus Benešo pavardė. 1946 m. ​​liepos mėn. Andžejus Benešas, oficialiai gavęs valdžios sutikimą ir dalyvaujant liudininkams, Niedzicos pilyje pradėjo kratą ir po pilies laiptų laipteliais aptiko surišto rašto ritinį. Pasirodo jis archyvuose atrado, kad yra tos šeimos palikuonis ir čia paslėptas inkų lobis (pabėgėliai turėjo daug aukso, savo šalies atkūrimui). Aukštą socialinę padėtį užimantis vyras energingai stengėsi pirkti griuvėsius taip toli nuo savo gyvenamosios vietos ir jis nuo 1970 m. iki tragiškos mirties 1976 m. buvo Tropštyno savininkas. Tropštyno pilies griuvėsių pirkimas ir jų tyrinėjimas – visa tai rodo, kad Andrzejus Benešas kažko ieškojo už dideles išlaidas ir tikrai neatskleidė visko, kas buvo rašoma šeimos archyvo dokumentuose. Labai tikėtina, kad jis ieškojo inkų lobių.  

Kadangi lobio taip ir nerado, bandau pasižvalgyti aš pro pilies sienas, gal kur sublizgės koks aukso gabalėlis… nes kalbama, kad pakilus vandeniui, puse pilies rusiu liko po vandeniu.