Šri Lanka

Kelionę į Šri Lanką planavau daugiau kaip trejus metus, nes vis pasikeisdavo planai ir išvykdavau ilsėtis į kitas šalis. Tačiau šių metų kovo mėnesį jau turėjau rankoje bilietus ir galų gale leidausi į ilgai lauktą ir planuotą kelionę. Saulė, šiluma, vandenynas ir nuotykiai – visa tai laukė manęs saloje, jau nuo seno vadinama Rytų perlu, Indijos ašara, arbatų sala ar net sala brangakmeniu.

Vos nuskridus, mus oro uoste pasitiko gidas su gėlių girliandomis ir jomis pasipuošę išvykome link viešbučio. Kelionės link viešbučio metu teko pirmą kartą pamatyti induistų festivalį. Daugybė pasipuošusių žmonių susirinkę gatvėje, pasidabinusių nepaprastai spalvingais rūbais…tačiau dėmesį patraukė šokiruojantis vaizdas: trys jaunuoliai pakabinti ant kablių. Kaip vėliau paaiškino gidas, jų kūnas (rankos, kojos, nugara) perveriami kabliais nenaudojant jokių nuskausminamųjų, jokių antiseptikų, tačiau kraujas neteka.

Vykstant į viešbutį staigmenos nesibaigė, netrukus pamatėme ir laukinį dramblį stovintį visai šalia kelio ir tarsi sveikinantį atvykstančius naujus šalies lankytojus. Pasirodo, jie kartais, visai kaip mūsų briedžiai ar elniai, migruoja iš vienos kelio pusės į kitą.

Pirmąją kelionės dieną mūsų laukė Sigirija – buvęs pirmo tūkstantmečio Azijos miestas, įsikūręs 370 metrų aukštyje. Seni statūs per amžius nugludinti laiptai vedantys į uolos viršų, kur mus pasitiko ne tik kvapą gniaužiantis apylinkių vaizdas, bet ir tvirtovės griuvėsiai su išlikusiais senoviniais piešiniais. Čia taip pat mūsų laukė ir beždžionės, ir chameleonas.

Aplankę Sigiriją, vykome į už kalno esančią Polonaruvą, geriausiai išlikusią archeologinę vietovę Šri Lankoje. Čia stūksojo išlikusios viduramžių sostinės liekanos, Karalių rūmų griuvėsiai, Citadėlė, Gal Vihare − trys uoloje iškaltos stovinčio, sėdinčio ir gulinčio Budos  skulptūros. Taip pat – Parakrama Samudra, aštuonių šimtmečių senumo dirbtinis ežeras, įrengtas kaip didžiulis vandens rezervuaras. Teritorija labai didelė, todėl nuo vieno objekto iki kito vykdavome mašina. Vaikštant po griuvėsius mus visada sekdavo susidomėjusios beždžionių akys, o už vieno posūkio, vykstant link kitos šventyklos, pastebėjome elnius ir šakalą.

Netoli garsiosios Sigirijos uolos yra įsikūręs Dambulos miestas, kuris įžymus šventyklų kompleksu, įrengtu granitinėje uoloje. Lipant į kalną kelią nuolatos pastoja beždžionės. Jų čia be galo daug, tačiau jei neturi maisto, jos tiesiog nekreipia į tave dėmesio. Tiesiog eidamas turi įprasti nuolatos saugotis, kad neužpiltum kam ant uodegos. Nuo viršukalnės atsiveria nuostabus gamtovaizdis, iš čia matosi ir Sigirija. Pati Auksinė Dambulos šventykla, tai didžiulėje akmeninėje uoloje įrengtas, dar I a. pr. Kr.  atrastas šventyklų kompleksas, kuris yra Šri Lankos kultūrinio trikampio dalis, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Komplekse yra penki svarbiausi kambariai, nors iš viso jų priskaičiuojama net 80! Pirmajame, pagrindiniame, galėsite pamatyti 15 m gulinčio Budos skulptūrą, išskaptuotą iš akmens. Antrasis kambarys, kuris yra didžiausias ir dažniausiai keliautojams sukeliantis nepaprastą įspūdį, vadinamas Didžiųjų Karalių urvu. Stebina ir keri skliautinės šventyklos lubos, nuo kurių teka šaltinio versmė, gausybė geltonuojančių Budos atvaizdų. Kituose šventyklų kambariuose pamatysite daugybę ryškiaspalvių paveikslų, freskų ir statulų, vaizduojančių Budą ir atskirus jo gyvenimo etapus.  Visame Dambulos komplekse  priskaičiuojama  net 153 Budos statulos, 3 Šri Lankos karalių statulos, 4 kitų dievybių statulos, iš kurių dvi indų dievų –  Višnu ir Ganeš skulptūros. Kitais kambariais taip pat naudojasi budistų vienuoliai, čia jie medituoja ir meldžiasi.

Norėdama geriau pažinti šią įspūdingą šalį, pakeliui į Kandį,  užsukau į prieskonių sodą, kur buvau supažindinta su pačoū įvairiausių rūšių augalais.

Kai kurie keliautojai sako, kad Šri Lankoje tėra tik du tikri miestai: sostinė Kolombas ir Kandis. Provincijos centras, įsikūręs Šri Lankos centrinėje dalyje, pasižymi įspūdinga istorija: 1592–1815 m. Kandis buvo Sinhalų valstybės sostinė. Dabar čia gyvena 150 tūkst. gyventojų, apdirbamas dramblio kaulas, medis, brangakmeniai, gaminama tradicinė tekstilė, gaminiai iš vytelių. 1942 m. Kandyje įkurtas Ceilono universitetas. Tai religinis budizmo centras, į kurį veda piligrimų kelionės, neaplenkia jo ir turistai. Budos danties šventykla – nelabai įspūdinga iš išorės, tačiau yra vienas svarbiausių budizmo centrų. Po mirties sudeginus Budos kūną, pelenuose buvo rasti keturi dantys. Kur dingo kiti trys – nežinoma, o ketvirtasis dantis praėjus maždaug 900 metams po Budos mirties pateko į Šri Lanką. Tai yra vienintelis materialus po Budos likęs daiktas, pagrindinė budizmo relikvija. Kol dantis bus saloje, tol Šri Lankoje vyraus budizmas. Sklando gandai, kad dantis buvo kelis kartus pagrobtas, tačiau stebuklingu būdu jis vis tiek grįžta į šventyklą ir saugo Šri Lanką nuo bet kokių nelaimių.

Vakare mūsų laukė ir pramoginė dalis, susipažinimas su vietiniais šokiais.

Šurmuliuojančio Kandžio miestelio chaose vis dėlto yra galimybė pasimėgauti ir ramybės oaze karališkajame Peradenijos botanikos sode. Šiuo metu 150 akrų dydžio sode auga beveik 5000 rūsių medžių, vijoklių ir kitų tropiniam kraštui būdingų augalų. Šiame sode galima išvysti ir didžiulių šikšnosparnių, kurie diena skraido ir kelia didelį triukšmą, todėl jų praeiti tiesiog neįmanoma. Šie šikšnosparniai ne tik dideli, bet ir skraido negreitai. Tiesa, Šri Lankoje gyvena ir kita rūšis šikšnosparnių, kurie yra mažesni ir skraido žymiai greičiau, tačiau jų kelionės metu pamatyti nepasisekė.

Pinnawala – dramblių prieglauda netoli Kandžio. Ji įkurta 1975 m., o nuo 1984 m. drambliai čia ir veisiami. Į prieglaudą patenka džiunglėse rasti jaunikliai – našlaičiai arba sužaloti drambliai. Šiuo metu prieglaudoje yra net 82 drambliai. Čia galima pamatyti, kaip iš „buteliuko“ maitinami dramblių jaunikliai, o po to palydėti visą dramblių kaimenę į linksmas maudynes upėje.

Toliau mūsų kelionė tęsėsi link Nuvara Elija. Tai kalnų miestelis, skaičiuojantis savo dienas nuo XIX a. Čia auga garsioji Ceilono arbata, o arbatos plantacijos driekiasi kiek tik akys užmato. Ir nors kelias vingiuotas, tačiau akių atitraukti nuo vaizdų tiesiog neįmanoma. Sustojus pasimėgauti reginiais ir įsiamžinti fotografijose, netrukus prisistato ir arbatos rinkėjos, kurios mielai pozuoja.

Yala nacionalinis parkas – tai pats didžiausias ir žymiausias nacionalinis parkas Šri Lankoje, esantis salos pietryčiuose. Šiame nacionaliniame parke organizuojami dienos ir nakties safariai. Kadangi mes gyvenome netoliese parko, prie ežero, nusprendėme ryte ilgėliau pamiegoti ir vykti į naktinį safarį. Į nacionalinį parką įvažiuoti be tam tikrų leidimų draudžiama, teritorija griežtai saugoma. O pamatyti ten tikrai yra ką. Žinoma, daug ką lemia sėkmė, juk gyvūnams neįsakysi tam tikru metu būti čia ar ten ir dar pozuoti smalsiems fotografams. Tačiau mūsų naktinė „medžioklė“ tikrai pasisekė – pamatėm iš tiesų daug, beveik visus tenykščius laukinius gyvūnus, išskyrus leopardus. Mūsų jau stipriai nebestebino vandenyje tingiai mirkstantys buivolai ir gausybės paukščių. Vienas po kito vėrėsi nuostabūs vaizdai, panoramos, niekam neprilystantys gamtos vaizdai. Matėme beždžiones, dėmėtuosius elnius, dramblius, šernus, krokodilus ir net kiškį. Ir tai ne zoologijos sode, o natūralioje jų aplinkoje.

Galės uostas žinomas nuo senovės. Pasak vieno spėjimų, tai galėtų būti Senajame Testamente minimas Taršišo  uostas. Čia nuo seno lankėsi arabų, persų, graikų, indų pirkliai. Senovėje miestas vadintas Gimhathiththa.XIVa. čia lankėsi žymus keliautojas Ibn Batuta (miestą vadina Qali). 1411 m. uostą aplankė kinų keliautojo Dženg He ekspedicija, ir paliko atminimo įrašą akmenyje kinų, tamilų ir persų kalbomis. 1502 m. Galėje išsilaipino Lorenso de Almeidos portugalų ekspedicija. Nuo tada miestas buvo pavaldus portugalams, kurie čia pastatė tvirtovę.

Visai netoli Galės laukė mūsų poilsio vieta, kur turėjome praleisti 5 dienas prie vandenyno. Didžiausia atrakcija viešbutyje buvo įamžinti fotografijose išdykusias ir be galo greitas palmių voveres. Tik jau, rodos, ją fotografuosi, o ji strykt – ir medyje. O nuotraukoje vėl tik žolė.

Gyvenome Koggaloje, todėl sumastėme nuvykti apžiūrėti šio kmiestelio apsižiūrėti. Tuk tuko vairuotojas iškarto pasisiūlė už 1 dolerį surengti ekskursiją po kaimelį. Buvome nuvežtos prie ežero, prasukome pro namų kiemus, kur vėl mums pasisekė ir pamatėme dygliakiaulę.

Tačiau gulėti ant gulto ir lepintis saule visas penkias dienas buvo net man, mėgstančiai pasilepinti kaitriuose saulutės spinduliuose, atrodė per daug, todėl vieną dieną paaukojome pasiplaukiojimui Madu upe. Vykstant link jos sustojome prie paminklo, skirto cunamio 2004 m. nusiaubusio Šri Lanką, aukoms atminti.

Šri Lanka garsėja brangakmeniais. Čia kasami safyrai, citronis, katės akis, mėnulio akmuo. Darbai vyksta primityviai – du vyrai dirba šachtoje, du viršuje. Gruntas kasamas į kibirus, pilamas į krūvą ir plaunamas. Šalia kasyklų yra ir dirbtuvės, kur brangakmeniai apdirbami (šlifuojami, poliruojami) ir gaminami juvelyriniai dirbiniai iš aukso ir sidabro. Vien tik rankų darbas. Gana nebrangiai galima nusipirkti papuošalų.  O po dirbtuvių aplankymo mūsų laukė dienos kulminacija – pasiplaukiojimas upe tarp mangrų miškelių.