Savaitgalis Bratislavoje

Kai norisi pabėgti nuo rutinos, sėdate į lėktuvą ir skrendate į Bratislavą. Bratislava – Slovakijos sostinė ir didžiausias miestas prie Dunojaus upės.

Šio miesto įdomybės:

• Pirmasis paminėjimas apie Bratislavą randamas 907 m., o per savo gyvavimo metus Bratislava turėjo tokius pavadinimus kaip Prespork, Pozsony, Pressburg ir Istropolis.
• Kaip Slovakijos sostinė Bratislava ribojasi su Austrija ir Vengrija, taigi yra vienintelė pasaulyje sostinė, besiribojanti su dviem šalimis.
• Ar žinojote, kad iki 1936 m. iš Bratislavos į Vieną buvo galima patekti paprastu tramvajumi
• Sostinėje yra legendinės Davino tvirtovės griuvėsiai, kuriuos susprogdino Napoleono kariai.
• Bratislavoje galite pamatyti mauzoliejų, pastatytą garsiam rabinui Hatam Sofer. Šiandien mauzoliejus tapo tikra žydų piligrimystės vieta.
• Pirmasis viešasis transportas Bratislavoje buvo „omnibus“ – kelių vietų arklių vežimas, pirmą kartą į miesto gatves įvažiavęs 1868 m.
• Napoleono armijos pažangos metu patrankos sviedinys smogė Bratislavos miesto rotušei, kur šiandien ir yra laikomas sviedinys
• Daugelis vietinių gatvių strategiškai svarbiose vietose pasuka 90⁰. Taip yra dėl to, kad miestas iš pradžių buvo pastatytas taip, kad priešui būtų sunkiau šaudyti iš patrankų
• 1924 m. Bratislavoje pasirodė pirmasis aukštybinis pastatas Balkanuose, susidedantis iš 9 aukštų. Įdomu tai, kad jame buvo įrengtas pirmasis liftas regione.

O šiai dienai vaikštant po miestą galima apžiūrėti:

The Blue Church. Elžbietos bažnyčia, paprastai žinoma kaip Mėlynoji bažnyčia, yra vengrų – secesionistų katalikų bažnyčia.

Bratislavos senamiestis alsuoja viduramžių dvasia, kuomet miestas buvo tapęs tvirtove – jį juosė siena, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų. Tiesa, vietoj 4 buvusių vartų į miestą išliko tik vieni – Šv. Mykolo (Michalská brána). Galima teigti, kai tai vienas seniausių Bratislavos pastatų, išdygęs dar XIII a.  51 metro bokštas yra septynių aukštų, tad užlipę iki pat viršaus, galėsite pamatyti žavią miesto panoramą. Beje, egzistuoja akademinės bendruomenės prietaras, kad studentai, norintys išlaikyti svarbius egzaminus, turėtų nekalbėti pasikėlę į patį bokšto viršų.

Šv. Martyno Katedra yra gotikinės architektūros šedevras, datuojamas XIV amžiumi. Šioje katedroje buvo karūnuoti Vengrijos karaliai. Katedra ne tik yra religinis centras, bet ir liudija miesto istorinę ir kultūrinę svarbą, atspindėdama įvairias epochas nuo gotikos iki baroko.

Kapitulska gatvė yra viena iš seniausių Bratislavos gatvių ir egzistavo mažiausiai nuo 1204 m., kai ten nuo Pilies kalno persikėlė kanauninkai. XIV amžiuje pastatytos miesto sienos atskyrė Kapitulska gatvę nuo pilies komplekso ir gatvė gavo slapyvardį „cvinger“, reiškiantį „gatvė už sienų“. Įdomus faktas – beveik visa gatvė priklauso Katalikų bažnyčiai. Komunistiniais laikais visa tai buvo konfiskuota ir sunyko. Viena vertus, dalis šių viduramžių pastatų griūva, kita vertus – nepakankamas vystymasis padėjo išlaikyti originalią architektūrą ir net tokios detalės kaip durų rankenos. Parduotuvių čia nėra ir nuolat gyvena vos keli žmonės, jei neskaičiuoti kunigų ar seminaristų, gyvenančių arčiausiai katedros esančiame pastate.  

Grasalkovič rūmai kitaip dar vadinami Baltaisiais Slovakijos rūmais, pastatyti 1760 metais grafo Antono Grasalkovič. Šie rūmai kažkada tarnavo kaip Austrijos-Vengrijos ir Habsburgų aristokratijos susitikimo vieta, o šiandien juose įkurta šalies prezidento rezidencija. Pastatą supa didžiulis parkas su barokinio stiliaus sodu. Ši teritorija lankytojams atvira net ir tuomet, kai rūmuose yra apsistojęs prezidentas. Priešais rūmus įrengtas fontanas „Žemė – taikos planeta“ – tai viena mėgstamiausių susitikimų ir pasimatymų vietų Slovakijos sostinėje.

Bratislavos pilis.  Bratislavos pilis, stūksanti ant aukšto kalno virš Danojaus upės, yra viena ryškiausių miesto orientyrų. Pilis buvo pastatyta IX amžiuje ir per amžius patyrė daugybę perstatymų. Tai buvo karalių rezidencija, taip pat Slovakijos nacionalinio tarybos simbolis. XVI amžiuje pilis buvo rekonstruota renesanso stiliaus, o XVIII amžiuje ji vėl buvo perstatyta barokinio stiliaus. Nepaisant to, kad XIX amžiuje ji sudegė, XX amžiuje pilis buvo atstatyta ir vėl tapo nacionaliniu simboliu.

Ir mano mylimiausia dalis– legendos. Kaip aš be kokios gražios pasakos apie pilį 🙂

O viena iš jų pasakoja apie pilyje gyvenusią mergaitę, kuri padedama dviejų kareivių ir vengrų šnipo, pabėgo iš pilies ir prisijungė prie turkų stovyklos.  Ot ragana, savus išdavė ir pas priešą užsimanė.

O štai kaip viskas nutiko.

Taigi ta mergina (ponia) turėjo ištekėti, bet ji atsisakė daugelio turtingų jaunikių. 10 dienų iš Košicės į Bratislavą keliavo piršlys, bet jam atkeliavus ji ir vėl atsisakė tekėti, tas be galo supykdė jos tėvą. Bet jai tas nerūpėjo, ji neketino pasiduoti. 

Tuo tarpu turkų kariuomenė Nakič Husein užpuolė pilį, bet jos gyventojai pilį apgynė. Tada Turkijos pasiuntinys atėjo pranešti apie savo vado atvykimą. Nakičas Huseinas be ginklo įėjo į pilį, kad sudarytų taiką. Jauna ponia tik žvilgtelėjo į jį ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo nuožmų vyrą. Po susitikimo su juo ji atstūmė kiekvieną jaunikį, su kuriuo buvo supažindinta. Ištisai galvojo tik apie Nakičą Huseiną. Tada jos tėvas prarado kantrybę. Kažkas jam pasakė, kad ji įsimylėjo turką. Ir iš pykčio jis uždarė ją į Bastiliją. Kareivis, slapta įsimylėjęs gražuolę, išleido ją iš Bastilijos. Norėdami pabėgti iš kalėjimo, jie patraukė slaptu koridoriumi, kurio gale ji susitiko su Vidu Zjeravič. Jis buvo vengrų šnipas. Ji papasakojo jam savo meilės istoriją ir paprašė nuvežti ją į Turkijos stovyklą, nes jos širdis priklausė Nakičui Huseinui.

Šnipas sutiko, pasiėmė laišką nuo ponios ir jį perdavė. Huseinas perskaitė laišką ir pradėjo juoktis. Zjeravič paėmė kardą, kad apgintų savo ponios garbę, ir prasidėjo laukinis mūšis. Kai sargybiniai priėjo prie kapitono palapinės, Huseino galva šypsojosi Zjeravič kardo gale. Iš palapinės jie pabėgo baimingomis akimis. Zjeravič nuėjo į mišką, kur jo laukė ponia. Pamačiusi mylimojo galvą, ji prarado sąmonę. Kai mergina atsipeikėjo Zjeravič jai paaiškino, kas atsitiko.

Bratislavos pilies valdovas, pamatęs savo priešo galvą, pareiškė: „Tu negali įsakyti širdžiai!“ Sakoma, kad vieta, iš kurios įsimylėjęs sargybinis išleido gražuolę, liko prakeikta… O visa bastilija buvo laikoma PARDUODAMOS MEILĖS vieta.

Kita legenda apie milžiną.

Pasakojama, kad žmonės persikėlė į pilį. Tačiau kiekvieną ryta jie būdavo pavargę ir pastebėdavo, kad viskas būdavo ne savo vietose. Netrukus visi buvo tokie pervargę, kad karalius nusprendė, kad reikia kažką daryti. Tačiau niekas nežinojo, ką daryti, kol viena maža mergaitė nepasakė. „Mano senelis yra raganius ir turi krištolinį rutulį. Tikiuosi, kad jis galės mums pasakyti ką daryti“. Jie taip ir padarė. Nuėjo pas raganių. Tas pažiūrėjęs į krištolinį rutulį, pasakė, kad yra milžinas, kuris gyveno kalnuose vakaruose ir dirbo kalnuose rytuose. Kiekvieną rytą eidamas į darbą jis apversdavo pilį. Raganius pasiūlė sudaryti žemėlapį, kad milžinui būtų rodomas naujas ir trumpesnis maršrutas. Su geriausiais menininkais buvo sudarytos naujas milžino maršrutas, tačiau kitą rytą žmonės suprato, kad žemėlapis per mažas, kad patrauktų milžino dėmesį. Kažkas siūlė paleisti balandžius skristi ir kad jei rodytų kelią, bet prireiks daug laiko, kol balandžiai išmoks tai padaryti. Kitas pasiūlymas buvo iškirsti medžius ir panaudoti juos žemėlapiui nubraižyti, tačiau tai vis tiek užtruktų daug laiko. Taigi jie nusprendė pilies kieme iš akmenų padaryti žemėlapį. Pavyko. Kitą rytą pabudę jie buvo visiškai pailsėję ir viskas vis dar buvo savo vietoje.

Labiausiai miestą pagyvina įvairios statulos. Viena garsiausių – „Man at work“ arba „Cumil“, kas reiškia stebėtoją. Vieni sako, kad ši statula sarkastiškai vaizduoja tinginiaujantį, praeivius stebintį komunizmo laikų darbuotoją. Kitas aiškinimas paprastesnis – galbūt šis vyrutis tiesiog stebi, kas po praeinančių moterų sijonais?

Daug kas mano, kad tai – pats Napoleonas, tačiau šis prancūzas buvo kur kas žemesnis, tad skulptūra – vieno iš jo armijos karių. Sakoma, kad Johannas Evangelistas Hubertas buvo sužeistas, o besigydydamas Bratislavos ligoninėje pamilo vietinę slaugę Pauliną. Likęs Slovakijoje, pagal prancūzų tradicijas įkūrė putojančio vyno gamyklą. Nepatikėsite, bet ir dabar bet kurioje Bratislavos parduotuvėje galima įsigyti „Huberto“ prekės ženklo šampano. Kurioziška detalė: kadangi Huberto skulptūra pasilenkusi, jo užpakalis atkištas į už nugaros veikiančią Prancūzijos ambasadą. Šalia galima išvysti ir skulptūrą su Briuselyje taip populiariu besišlapinančiu berniuku. Vietiniai juokauja, kad į Briuselį dėl to keliauja milijonai, o štai Bratislavoje šių berniukų niekas nepastebi – tiesiog prasta rinkodara.

Dar kita statula – „Schone naci“ (nieko bendro su naciais) skirta atminti kažkada Bratislavoje gyvenusiam keistuoliui, kurį atstūmė mylima mergina. Pasakojama, kad nusivylęs vyras sveikindavo gatvėje sutiktas moteris ir dovanodavo joms gėlių. Beje, tai vienintelė Bratislavos statula, skirta tikram gyvenusiam žmogui – Ignac Lamar. Taip pat tai vienintelė sidabrinė statula (kitos bronzinės). Ehhh…kad toks gyvas vyras prie mano darbo durų būtų su gėlėmis …

Primatų rūmai buvo pastatytas 1778–1781 m. arkivyskupui József Batthyány, pagal architekto Melchioro Hefele projektą. Šiame didingame pastate Napoleonas pasirašė taikos su Austrija sutartį, dabar jame apsistojęs Bratislavos meras, veikia muzikos salė

Ir čia dar ne viskas, ką galima nuveikti. Todėl nebesvajok ir keliauk!