Maroko spalvos

Visada buvau neabejinga Afrikos žemynui, todėl aplankyti dar vieną šalį būtent šiame žemyne – žadėjo, kad namo parsivešiu nepaprastus potyrius, neeilinius išgyvenimus ir prisiminimus.  Šį kartą – Marokas.  Kadangi į šią šalį keliavau kovo mėnesį, būtent šiuo metus šalis man atvėrė visas savo spalvas.  Kelionė prasidėjo nuo aprašytosios ir apdainuotosios, legendomis ir pasakomis apipintos įspūdingosios Kasablankos. Nors šis miestas turėjo gana daug pavadinimų, bet XV a. pradžioje jis visą laiką buvo vadintas „baltuoju namu“–  portugališkai ir ispaniškai – „casa blanca“, arabiškai – „dar al byada“.  Tai miestas – pilnas prieštaravimų, tradicijų ir šiuolaikiškumo derinio. Šalia dangoraižių puikuojasi Hasano II mečetė. Ši mečetė yra didžiausia šalies įžymybė, kadangi yra antra pagal aukštį musulmonų pasaulyje po Mekos. Minareto aukštis 200 metrų. Keistas faktas – mečetė yra  prancūzų architekto Mišelio Pinsso kūrinys, nors jis pats ne musulmonas. Virš mečetės įtaisytas surenkamas stogas, o lazerio spindulys nusitęsęs 30 km., rodo Mekos kryptį. Didžiulį susižavėjimą sukelia mečetės apdaila: freskos, mozaikos, drožiniai, paveikslai. Šventyklos pastate įsikūręs Nacionalinis muziejus ir biblioteka. Hassan II mečetė yra viena iš nedaugelio, į kurią įleidžiami ir kitų tikėjimų žmonės.

Apžiūrėjus mečetę, vykome į Rabatą – Maroko karalystės sostinę,  įkurtą XII a. prie antikinio miesto Sale kaip karinis postą (arabiškai „ribat“). Savo raidos apogėjų miestas pasiekė 1184–1199 m. Būtent tada šalies valdovas Yaqub al-Mansuras perkėlė sostinę iš Marakešo ir pradėjo statyti mečetę, kuri turėjo būti didžiausia tuo laiku pasaulyje, tačiau valdovui mirus mečetės statyba sustojo. Po valdovo mirties buvo prarastos didelės valdomos teritorijos, prasidėjo nuosmukis. XIII a. sostinė buvo perkelta į Fesą. Rabatas Maroko sostine vėl tapo šaliai paskelbus nepriklausomybę 1956 m.  Mano sąraše, į būtinų aplankyti vietų sąrašą buvo įtraukta ir Kasbah Udajo tvirtovė, nebaigtas statyti Hasano bokštas ir mečetė bei netoli jos esantis Mohamedo V mauzoliejus, taip pat medinoje(senamiestyje) esantys sultono rūmai ir karališkoji rezidencija.

  

   

Kita stotelė buvo Meknesas, kuris ilgą laiką buvo karalių vizirių rezidencija. Nuo 1672 m. iki 1727 m., valdant Alauitų dinastijos karaliui Mulai Ismailui, Meknesas buvo šalies sostinė. Jo valdymo metais mieste buvo pastatyti rūmai, įkurtas sodas, grūdų saugykla, arklidės ir miesto kalėjimas požemiuose. Kalėjimas užėmė apie 7 km² plotą, talpino 40 tūkstančių kalinių ir pavadintas Karos (Cara), portugalo belaisvio, stačiusio kalėjimą, vardu.. Dabar 25 km ilgio gynybinė siena juosia Mekneso senamiestį, taip pat yra išlikę tvirtovės komponentai, kurie leidžia įsivaizduoti, kokia didybė kadaise čia viešpatavo. Dar vienas miesto išskirtinumas – Bab Mensur vartai – didžiausi visoje Šiaurės Afrikoje, sulaukiantys didelio turistų susižavėjimo. Ir tai dar ne viskas! Tiesiog būtina paminėti ir kvapą gniaužiantį statinį – Karališkąsias arklides, kurios prabangia pastoge buvo daugiau nei 12 tūkst. karališkųjų arklių.

 

Volubilio (Volibulis) miestas, vienas geriausiai išsilaikiusių Romos imperijos miestų Afrikos šiaurėje 1997 m. įtrauktas į  UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas pastatytas pagal tipišką romėniškos architektūros pavyzdį: bazilika, kuri tarnavo kaip tribūna garbingų svečių sutikimui, taip pat romėniškos vilos su grindų mozaikomis, forumo aikštė, Kapitolijus, baseinai ir termos (romėniškos pirtys). 217 m. Romos imperatoriaus Karakalos ir jo motinos Julijos Domnos garbei pastatyta triumfo arka.  Romėnų miestas buvo apleistas III a., o kiek vėliau jį galutinai sugriovė žemės drebėjimas. Šiandien čia galima išvysti išlikusias kadaise didingų šventovių liekanas.

 

Visai netoli Volubilio yra Mulaj Idriso miestas (Moulay Idriss). Čia aplankėme vietinį turgų ir vaišinomės pietumis nedidelėje, bet jaukioje kavinukėje, kur išbandėme  pagrindinį nacionalinį patiekalą, kurio skoniui man iš tiesų buvo sunku atsispirti ir norėjosi jo paragauti dar ir dar kartą – tai tadžinas („tagin“). Tadžinas troškinamas specialiame moliniame dubenyje, uždengtame kūgio formos dangčiu. Indas būna padėtas ant specialaus stovo su anglimis. Pagal patiekalui naudojamą mėsą parenkami ir priedai, dažniausiai sukuriant skonių kontrastą (rūgštus – saldus – sūrus).  Prie patiekalo su vištiena dažnai dedama citrina, razinos ar medus (Mqualli). Plačiai naudojama jautiena ar kupranugario mėsa, jas derinant su daržovėmis – bulvėmis, morkomis, alyvuogėmis, žirneliais, pupomis ar svogūnais.

 

Fesasa – seniausias iš keturių imperatoriškųjų Maroko miestų, žymus odos raugyklomis, kuriose odos ruošimo technologijos išsaugojusios gilias tūkstantmetes tradicijas. Iš puikiai išdirbamos odos paruošiami kokybiški odiniai gaminiai gali tapti puikiomis lauktuvėmis namiškiams. Ne paslaptis, kad vos keletas turistų išdrįsta užeiti į šias  raugyklas. Dažnas aplenkia jas net ir didžiuliu ratu, mat nemažu spinduliu tvyrantis kvapas nemaloniai užgniaužia net ir nejautriausias  nosis. Vis dėlto, egzistuoja dalis žmonių, kurie žengia raugyklos link, mat smalsumas pranoksta net ir nemalonius pojūčius. Viena iš tų smalsuolių buvau ir aš. Vos įėjus į raugyklas darbuotojai lankytojams duoda mėsos. Jos kvapas truputi padeda nors trumpam atsigauti.

 

   

Marakešas dar vadinamas Raudonuoju miestu. Jūsų žiniai – visai ne be pagrindo! Minėtą atspalvį jam suteikia rausvų smiltainių pastatai, puošiantys miestą ir sukuriantys tiesiog užburiančią atmosferą. Savu laiku Maroko miestas buvo pramintas hipių meka, į kurią traukdavo tokios garsenybės kaip The Rolling StonesYves Saint Laurent ir The Beatles! Marakešas – miestas dar ir dabar pritraukiantis daugiausiai turistų visoje Afrikoje, besipuošiantis abrikosų, apelsinų, alyvuogių medžių laukais. Pasivaikščiojimas arba klaidžiojimas Marakešo medina, senamiesčiu, leis pajausti tikrąją miesto dvasią, o ištisą parą gyvybinga Jemaa el-Fnaa aikštė įsups į kerintį vietinių gyventojų šurmulį.  Džema al-Finos aikštė miesto centre 2001 m. buvo įtraukta į UNESCO žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą. Jos pavadinimas („mirusiųjų sambūris“) nukelia į laikus, kai šioje aikštėje vykdavo nusikaltėlių egzekucijos, o nukirstos galvos būdavo čia ir paliekamos, kad kiti bijotų. Tai nuo viduramžių laikų išlikusi vaizdinga aikštė, kur renkasi prekeiviai, muzikantai, pasakotojai ir gyvačių dresuotojai. Čia kasdien šurmuliuoja įvairiausios kalbos ir tarmės.  Diena Džema al-FInos aikštėje – tai stulbinantis spektaklis. Anksti rytą pasirodo apelsinų sulčių pardavėjai, nuo Atlaso priekalnių atėjusios moterys pardavinėja savo pintines, klausytojus vilioja istorijų pasakotojai, praeivio dėmesį stengiasi patraukti muzikantai, šokėjos, ateities būrėjai, dantų gydytojai, šundaktariai, vaistų ir gydomųjų ištraukų pardavėjai ir po juodais skėčiais įsitaisę užsakymo laukiantys raštininkai. Temstant palaipsniui žiebiasi lempos ir galiausiai aikštę nušviečia tūkstantis ir vienas žiburys. Šiuo žavingu metu smagu klaidžioti po aikštę, atrandant vieną už kitą nuostabesnius dalykus, pasineriant į magišką atmosferą.

   

Prieš kelionę atgal į namus nepraleidau progos dar išbandyti vingiuotus kalnų takelius, apsilankyti pas vietinius berberus, bei apžiūrėti, kaip gyvena čionykščiai žvejai. Ir nors akies krašteliu pamatyti dykumą.