Lankomės Čekijoje

Vasarai keliaujant į pabaigą, skubu ja pasimėgauti. O kur tai geriausia daryti jei ne gamtoje! Šį kartą kelias veda į Čekiją. Visai netoli pasienio, puikus kurortinis miestelis Špindlerūv Mlynas (pavadinimas reiškia Špindlerio malūnas). Miestelis labiau žinomas slidininkų, nes žiemą čia slidinėjama, tačiau labai smagu ir vasarą. Veikia vandens parkas, yra bobslėjus, galima leisti laiką kalnuose ir pasivaikščioti pažintiniais takais iki Elbės ištakų, krioklių ar užkopti į Snežka kalną.

Čia 1387 m aukštyje išteka viena didžiausių Europos upių ( jos ilgis 1094 km, iš kurių 371 km yra Čekijoje). Tikrasis Elbės šaltinis, iš kurio išteka upė,yra durpynuose ir yra neprieinamas visuomenei dėl gamtos apsaugos. Bucharova ir Česká cesta sankryžoje buvo pastatytas akmeninis ratas turizmo reikmėms. Tai reiškia Elbės upės pradžią. 1968 m. buvo pastatyta akmeninė siena su spalvotais 26 svarbių miestų ženklais, per kuriuos teka Elbė pakeliui į jūrą. Ši vieta yra viena geidžiamiausių žygių vietų, kurioje lankausi ir aš.

Vaikštant parke, galima ne tik grožėtis kalnais. Čia galima rasti nemažai ir krioklių. Pančavos krioklys yra aukščiausias krioklys Čekijoje. Krioklio aukštis – 148 m (krinta nuo 1,298 iki 1,150 m). Dar vienas – 35 metrų aukščio Elbės krioklys. Taip pat pasivaikščioti Velnio kasyklos pažintiniu taku, ar pasirinkę kita taką galite pasiekti Snežka viršūnę. Snežka yra aukščiausias Krkonošių kalnyno bei tuo pačiu Čekijos Respublikos kalnas, kurio aukštis siekia 1603 metrų virš jūros lygio.Trasas su paaiškinimu kaip nueiti, atstumais ir kelionės trukme, galite rasti čia https://www.mestospindleruvmlyn.cz/en/ridge-routes

Nuo XIX amžiaus Čekijoje pėsčiųjų takams žymėti naudojamas vadinamasis juostų žymėjimas. Trasos spalva neturi nieko bendra su sudėtingumu, ir štai ką jos reiškia:

raudona spalva: ilgo nuotolio trasa

mėlyna: reikšmingesnis maršrutas

žalia: vietinis maršrutas

geltona: trumpas maršrutas arba jungiamasis maršrutas

Čia taip pat galima rasti medines žymas, dviračių takams.

Mūsų pasirinktos trasos foto:

Jau kuris laikas norėjau aplankyti Kutna Hora. Miesto pavadinimas reiškia “ kasamas kalnas”. Čia ilgą laiką buvo randamas, bei iškasamas sidabras. XIII amžiaus pabaigoje tai sudarė apie trečdalį visos Europos sidabro produkcijos. Iki šių dienų išlikę ne tik sidabro kasyklos, bet ir pinigų kalykla, kurioje buvo kalamos monetos, sidabriniai Prahos grašiai, o vėliau čia imta kalti talerius, kurie, bent jau pagal pavadinimą, tapo dolerio protėviais. Iki 13 a. Kutna Hora buvo maža kalnakasių bendruomenė, bet vėliau tapo vienu iš pagrindinių Čekijos miestų, kai apylinkėse buvo rasta sidabro klodų. 14 amžiuje miesto kasyklose būdavo išgaunama po 5-6 tonas sidabro per metus. Tad nenuostabu, jog miestas suklestėjo. Ano meto prabangą liudija iki šių dienų išlikę ištaigingi pastatai. Ant kalno stūkso daili Šv.Barboros, kalnakasių globėjos, bažnyčia, kurią projektavo tas pats architektas, kuris sukūrė ir Prahos šedevrą – Šv.Vito katedrą. Deja, 18 a. sidabro atsargos išseko ir buvo uždarytos ne tik kasyklos, bet ir monetų kalykla, o Kutna Hora ilgainiui prarado savo spindesį. Dabar buvusioje monetų kalykloje, kuri praminta Italų dvaru, veikia muziejus, supažindinantis su monetų kalybos amatu viduramžiais.

Tačiau ne sidabras mane čia patraukė, o bauginanti ir visame pasaulyje žinoma ekscentriškoji koplyčia, kuri pelnytai vadinama Kaulų koplyčia, mat joje visos interjero detalės yra padarytos iš… žmonių kaulų. O jų čia išties nemažai – skaičiuojama, jog visai koplyčiai įrengti prireikė net 40 tūkstančių žmonių kaulų. Idėja kaulus naudoti koplyčios puošybai gimė Viduramžiais, kuomet po karų bei marų mirusiųjų būdavo tiek, jog siekiant atlaisvinti vietas miestelio kapinėse, senieji kaulai turėdavo būti išimami, o į jų vietas atguldavo naujai mirusieji.

Koplyčios atsiradimo istorija nukelia į 1278 metus, kai Bohemijos karalius išsiuntė vietinį abatą į Jeruzalę. Grįžęs vienuolis su savimi turėjo indą su Šventąja žeme iš Golgotos, kurią išbarstė Sedleco kapinėse. Netrukus tikintieji išreiškė norą būti jose palaidotiems. Iš pradžių tai buvo turtingųjų privilegija, tačiau XIV amžiuje prasidėjus marui, vėliau karui, kapinėse laidoti visi. Bėgant metams kapinėse nebeliko vietos, dėl to senai mirusių žmonių kaulai buvo išimami ir pernešami į XV amžiuje pastatytos gotikinės bažnyčios rūsį. Kaulai bažnyčioje gulėjo iki 1870 metų, kai skulptoriui Frantičekui įsakė sutvarkyti rūsį. Jis kaulais dekoravo pastato sienas, iš jų suformavo Švarcenbergų šeimos herbą, sumontavo sietyną.

Lankantis čia, nori nenori susimastai apie gyvenimą, jo grožį ir laikinumą.

Toliau kelias veda į gamtą – Čekų rojų. Ši vieta, pirmas gamtos rezervatas Čekijoje, įkurtas 1955m. Pradžioje rezervato plotas buvo 95 km², dabar siekia beveik 182 km². Vienas būdingiausių kraštovaizdžio elementų Čekijos Rojuje yra smiltainių uolos. Čia besilankant randame daug apžvalgos aikštelių į kalnus.

Be gražių miestų, pilių, kalnų, Čekijoje yra ir vynuogynų. Nors, mūsų akimis, čekai yra alaus mėgėjai, išgeria ir daug vyno. Vidutiniškai vienam gyventojui suvartojama 16 l vyno per metus. Vyndarystė Čekijos teritorijoje gyvuoja jau beveik 2000 metų, XIV–XVI amžiuje vynuogynai supo Moravijos miestus, pilis ir vienuolynus. Apie 96 % Čekijos vynuogynų (~18 000 ha) yra Moravijos regione (Znojmo, Mikulovo, Velke Pavlovicės ir Slovacko subregionai), likę 685 ha vynuogynų yra Bohemijos regione (Melniko ir Litomericės subregionai). Atvykę čia tikrai rasite ne tik kur nusipirkti vyno, bet jo ir padegustuoti. Mėgaujamės čekišku vynu, kaip tą darė ir Čekijos karalius Vladislovas II Jogailaitis, LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus. O prie gėrimų, būtina ir paragauti vietinio maisto.