Ugnies žemė Azerbaidženas

Keliaujame ten, kur susilieja Persijos laikus menanti istorija ir šiuolaikiniai technologijų bei architektūros stebuklai. Mūsų lėktuvas leidžiasi į Kaspijos bangų skalaujamą Azerbaidženą.

Azerbaidžanas kaip atskira valstybė susikūrė tik po Pirmojo pasaulinio karo. Todėl Azerbaidžano istorija yra laikoma daugiau ne valstybės, o regiono istorija.

Dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų čia gaminti darbo įrankiai ir ginklai iš bronzos, nuo antro tūkstantmečio – iš geležies. 9 a. pr. Kr. Azerbaidžano teritorijoje susikūrė Mannos valstybė. 7 a. pr. Kr. ją užkariavo gretima Medija. 6 a. pr. Kr. viduryje Azerbaidžano teritorija kartu su visa Medija atiteko Persijai. 331 pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui Persiją nugalėjus, regione susikūrė Atropatena, pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje – Albanija (Kaukazo). Dėl šių valstybių varžėsi Roma ir Sasanidų Persija, kuri 3 a. jas ir užvaldė. 8 a. Azerbaidžano teritoriją užkariavo arabai ir įvedė islamą. Ir taip viena tauta po kitos užkariaudavo šalį, kol 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje ekspansiją į Užkaukazę pradėjo ir Rusija. Rusijai atitekusi Azerbaidžano teritorija buvo padalyta į Baku ir Jelizavetpolio (buvusio Gəncə) gubernijas. 19 a. pabaigoje Baku tapo reikšmingu naftos gavybos centru. 1897–1907 nutiestas tuo metu ilgiausias pasaulyje (835 km) Baku–Batumi naftotiekis. 1901 Baku rajone išgauta apie 50 % tuo metu pasaulyje išgaunamos naftos. Į Azerbaidžaną atsikėlė daug gyventojų iš Rusijos imperijos europinės dalies. 1920 04 Sovietų Rusija pradėjo Užkaukazės puolimą, kurį palengvino Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho (čia armėnai sudarė daugumą gyventojų). 1920 04 28, jai užėmus Baku, įkurta Azerbaidžano Sovietų Socialistinė Respublika, kuri kaip Užkaukazės Federacijos dalis 1922 12 buvo įtraukta į SSRS sudėtį, 1936 tapo sąjungine respublika. 1923 Azerbaidžane sukurta Kalnų Karabacho autonominė sritis, 1924 (tarp Armėnijos ir Irano teritorijų) – Nachičevanės Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika. Iki 6–7 dešimtmečio Baku buvo svarbiausias SSRS naftos tiekėjas. Siekdama daugiau gauti ir perdirbti Azerbaidžano naftos SSRS investavo daug lėšų naujiems pramonės centrams (Dakəsənui, Mingəçəvirui, Sumqayıtui) kurti. Vykdant kolektyvizaciją sugriautas tradicinis Azerbaidžano kaimas, įsivyravo agrarinė monokultūra (auginta daugiausia arbata). Azerbaidžanas patyrė visoje SSRS vykdytas komunistinio režimo represijas. Vis dėlto jis tapo gana urbanizuota industrine agrarine šalimi. 1988 02 Kalnų Karabache kilo ginkluotas konfliktas su armėnais (1991 pabaigoje armėnai įkūrė savarankišką Kalnų Karabacho Respubliką). Pagal 1994 07 Azerbaidžano ir Armėnijos susitarimą karo veiksmai Kalnų Karabache nutraukti 1994 05, bet regiono problema nebuvo išspręsta. Azerbaidžanas tebelaiko Kalnų Karabachą savo teritorija.

1992 m. gegužės 27 d. parlamentas priėmė įstatymą „Dėl Azerbaidžano Respublikos valstybinio himno“. Šiame įstatyme nustatyta, kad Azerbaidžano valstybinis himnas yra „Azerbaidžano maršas“, 1919 m. sukurtas garsaus kompozitoriaus Uzejiro Hadžibejovo ir poeto Achmedo Džavado.

Azerbaidžane, Azerbaidžane! Tu – herojų šalis!

Mes mirsim tam, kad Tu būtumei gyvas!

Mes praliesim savo kraują Tave gindami!

Tegyvuoja Tavo trispalvė!

Tūkstančiai paaukojo savo gyvybes,

Tu tapai mūšių lauku.

Kiekvienas karys, kovojęs už Tave,

Tapo herojumi.

Mes meldžiamės už tavo klestėjimą,

Mes aukojam savo gyvenimus Tau

Mūsų tikra meilė Tau

Kyla iš pačių širdies gelmių.

Apginti Tavo garbę,

Iškelti Tavo vėliavą

Visi jaunieji pasirengę.

Šlovinga Tėvyne,

Azerbaidžane, Azerbaidžane!

Na o kaip atrodo Azerbaidženas dabar, stebime keliaudami po šalį. Mūsų pirma lankoma vieta Baku.

17 a. Baku senamiestis buvo aptvertas dvigubomis sienomis (1957 restauruotos). Siauros gatvės leidosi nuo kalvos jūros link.

Senojo miesto tvirtovės sienos buvo pastatytos apie 1138–1139 m. Shirvanshah Manuchohr III (1120–1149) užsakymu. Remiantis keliautojų iliustracijomis ir XIX amžiaus nuotraukomis, tvirtovė buvo sudaryta iš dvigubos sienos. Pirmąją sieną pastatė Shirvanshah III Manuchohr, o antroji siena buvo pastatyta Shirvanshah Akhsitan laikais. Tačiau antrosios tvirtovės sienos buvo sugriautos valdant Rusijai Azerbaidžane. Pirmoji tvirtovės siena vis dar išlikusi. Viduramžiais tvirtovės sienos buvo 1500 metrų ilgio, o dabar – 500 metrų ilgio.

Išliko ir Sınıqqalos minaretas (1079), Mergelės bokštas (12 a.) – 8 tarpsnių cilindrinis pastatas su masyviu kontraforsu. Ant kalvos – Širvan-šachų rūmų ansamblis (15 a.; su įtvirtintu miestu ir Mergelės bokštu – Pasaulio paveldo paminklas, nuo 2000). 20 a. pirmoje pusėje suprojektuota Operos ir baleto teatro (1911, architektas N. Bajevas), Džiaugsmo (architektas J. Plósko, restauruoti 2012; dabar Santuokų rūmai), filharmonijos (abeji 1912, architektas G. Ter‑Mikelovas, renovuoti 2004) rūmai. Pagal 1927 bendrąjį planą (architektas V. Vesninas, A. Ivanickis, L. Iljinas) rekonstruoti senieji rajonai, sukurta aikščių, parkų. Pastatyta naujų gyvenamųjų rajonų, visuomeninių pastatų: Vyriausybės (1952, architektai L. Rudnevas, V. Muncas), Azijos politechnikos instituto (baigti 1955, architektai S. Dadaševas, M. Hüsejnovas), Azijos dramos teatro (1960 architektai G. Əlizade, M. Mədətovas) rūmai. XXI a atsirado dangoraižiai.

Filmų mėgėjus, gali aplankyti dežavu jausmas, nes  būtent čia buvo filmuoti filmai „Briliantinė ranka“ (1969 m), taip pat „Žmogus amfibija“ (1962 m)  bei daugelis kitų filmų. Vienas iš jų 1999 metais rodytas filmas “The whole world is not enough” su Džeimsu Bondu. 19-oji Bond serijos dalis sukasi aplink pasaulio naftos tiekimo kontrolę. Filmo epizodas nufilmuotas Bibi Heybet naftos telkinyje, esančiame Baku mieste, kur pagrindinis aktorius, važiuoja sportiniu automobiliu tarp naftos rokerių.   

Širvan‑šachų rūmai – pastatų kompleksas Baku senamiestyje. Su įtvirtintu miestu ir Mergelės bokštu – Pasaulio paveldo paminklas (nuo 2000). Suformuotas valdant šachams Chalilulai I (valdė 1417–65) ir jo sūnui Farukui (valdė 1465–1500). Kompleksą sudaro: šacho rezidenciniai, oficialių priėmimų (vadinamieji divan‑chana, abu 15 a.) rūmai, šachų mauzoliejus (1435), rūmų mečetė su minaretu (1441), rytiniai vartai (1586), pirtys (manoma, 17 a.), sode – rūmų astrologo mauzoliejus. Pastatai stačiakampio ir aštuonkampio plano (daugiausia kupoliniai, puošti reljefiniais ornamentais), sugrupuoti aplink mažus kiemus. Širvan‑šachų rūmai apgriauti 18 a., vėliau atstatyti.

Istorija

XV amžiuje Shirvanshah dinastija, vadovaujama Ibrahimo I iš Širvano, po niokojančio žemės drebėjimo perkėlė savo sostinę iš Šemachos į Baku. Jis įsipareigojo statyti „rūmus“. Manoma, kad pastatas yra memorialinis kompleksas, pastatytas aplink šventą garbinimo vietą (pirą) ir Seyyid Yaxya Bakuvi, kuris buvo helvatų sufijų šventasis, kapą. Shirvanshahs buvo Helwati Sufiye ordino globėjai, o Shirvanshah Khalilullah I su šeima buvo palaidotas rūmų teritorijoje. Kiti istorikai teigia, kad pastatas buvo naudojamas kaip valdovo rūmai. Abi teorijos sklando, nes nėra tiesos įrodymų. Yra žinoma, kad „rūmų“ teritorijoje esantys šuliniai iki šiol laikomi turintys gydomųjų savybių, kaip ir kalva, kurioje buvo pastatyti rūmai.

Safavidams užkariavus Baku 1501 m., sufijų ordinas buvo ištremtas. Per šimtmečius „rūmai“ griuvo ir Baku buvo žinomi kaip Baku Khans rūmai.

Iki 1501 m. nebuvo rasta jokių žinių apie rūmų pastatą. Remiantis viena iš persų kronikų, 1501 m. Shirvanshakh Farrukh-yessaro, sūnaus Khalil-ully I, kariuomenę Šemachoje sumušė šacho Ismailo I kariai iš Safavidų dinastijos. Farrukh-yessaras žuvo Širvanšaho mūšyje; Ismailo I kariai, nugalėję prie Šemachos, persikėlė į Baku, jį apgulė ir po kelių šturmų užėmė miestą. Tada aukštas širvanšahų pastatas buvo sugriautas šacho Ismailo I įsakymu. Po kurio laiko Baku miestą ir visą jo rajoną, taip pat ir Širvaną, valdė gubernatoriai, kuriuos paskyrė safavidai. Išsamesnių žinių apie žmones, gyvenusius rūmuose ir kokios būklės jie buvo XVI amžiaus pirmoje pusėje, nėra.

XVI amžiaus antroje pusėje kilo karas tarp Safavidų ir Osmanų imperijos. 1578 metais turkai užkariavo Baku. Nuo Osmanų imperijos valdymo laikų rūmų teritorijoje išlikę vartai rūmų sienoje, juosiančioje rūmus iš rytų. Iš užrašo, patalpinto šių vartų portale, matyti, kad jie buvo pastatyti valdant turkų sultonui Murado III (1574–1595 valdymo metai).

Dėl literatūros kūrinių tuo metu rūmuose gyveno turkų pašos. Rytų vartai yra to liudininkai.

Nuo XVII amžiaus rūmai buvo tušti, nebuvo valdžios pareigūnų. Vienuolyno abatas ir Isfahano misijos atstovas kapucinas Pateris Rafaelis du Mansas savo esė 1660 m. aprašė Shirvanshah rūmus Baku tvirtovėje ir pateikė informaciją apie jų nykimą ir sunaikinimą. 1723 m. Baku buvo apgultas Petro I kariuomenės ir miestas buvo subombarduotas. Šiuo atžvilgiu daug nukentėjo pietrytiniai rūmų fasadai. XIX amžiaus viduryje rūmai buvo perduoti Rusijos kariniam skyriui.

Rusijos karinis skyrius iš dalies atnaujino rūmus. Tuo pačiu metu buvo atlikta reikšminga pertvarka, kurios metu rūmų patalpos pritaikytos karinės technikos sandėliams. Karinio skyriaus atliktas remontas, sunaikino nemažai dalių reikšmingų rūmų atkūrimui.

Pritaikius rūmų pastatą sandėliui, karinis skyrius nugriovė nemažai antrame ir pirmame aukštuose patalpas skiriančių sienų, o antrajame aukšte vietoj jų stovėjo stogą laikančios pusapvalės arkos.

Visuose antrojo aukšto kambariuose sunaikinti kupolinių, lancetinių ir skersinių plokščių liekanos; juos pakeitė plokščios sijos. O antrojo aukšto langų angos (dvigubi langai) išdėliotos taip, kad liko tik maži langeliai. Buvo padarytos naujos plačios durų angos.

Šiuo laikotarpiu Baku Rytų ortodoksų bažnyčia siekė nugriauti rūmus, kad jų vietoje pastatytų Baku katedrą. Tačiau šią peticiją carinė valdžia atmetė tik todėl, kad rūmų patalpose buvo įrengti dideli sandėliai.

Į antrąjį šiaurinio rūmų fasado aukštą buvo padarytas įėjimas, sienoje išmušant didžiulę anga. Tai buvo padaryta tam, kad žirgų traukiamas vežimas iš gatvės galėtų patekti į antrąjį rūmų aukštą. Karinis skyrius, atlikęs minėtą pertvarką, prie rytinio rūmų fasado pritvirtino kopėčias, o visas pietinis (ar apatinis) kiemas buvo aptvertas akmenine siena su skylutėmis. Ši siena buvo pastatyta iš pamatų, likusių iš senų rūmus supančių sienų. Dabar rūmų ansamblį saugo XIX amžiaus pirmoje pusėje pastatytos tvirtovės sienos.

Toliau keliaujame link Mergelės bokšto. Jis yra Baku senamiestyje, ant Kaspijos jūros kranto. Vienas Azerbaidžano simbolių. Monumentalus, lakoniškos formos (apie 5–4 m storio sienos), apie 35 m aukščio, 8 tarpsnių cilindrinis akmens mūro pastatas su masyviu kontraforsu – vienas žymiausių Apšerono architektūros mokyklos statinių. Pastatytas 12 a. ant 7–6 a. pr. Kr. pastatų griuvėsių, manoma, pagal architekto Masudo ibn Davudo projektą. Mergelės bokštas su gynybine siena ir Širvan‑šachų rūmų ansambliu – Pasaulio paveldo paminklas (nuo 2000). Mergelės bokštas – tai viena ryškiausių Azerbaidžano nacionalinių emblemų, todėl ji yra ant Azerbaidžano banknotų ir oficialių firminių blankų. Mergelės bokšte yra muziejus, kuriame pristatoma Baku miesto istorinės raidos istorija. Jame taip pat yra dovanų parduotuvė. Nuo stogo atsiveria vaizdas į senamiesčio alėjas ir minaretus, Baku bulvarą, Isa bek Hajinski namą ir platų Baku įlankos vaizdą. Bokštą dengia paslapčių ir legendų debesis, kurių šaknys yra Azerbaidžano istorija ir kultūra. Iš tiesų, kai kurie epai tapo baletų ir teatro pjesių scenarijų tema. Mergelės bokštas (baletas) yra pasaulinio lygio Azerbaidžano baletas, sukurtas Afrasiyabo Badalbeyli 1940 m., o baleto perdirbinys buvo atliktas 1999 m. Atsitraukus Kaspijos jūros kranto linijai, atsirado sausumos juosta. Ši žemė susikūrė IX–XV a., kai buvo pastatytos senamiesčio sienos, rūmai, įskaitant didžiulį Mergelės bokšto bastioną.

Yra įvairių paslapčių ir legendų, susijusių su Baku mergelės bokštu. Tačiau pagrindinė paslaptis yra bokšto dizainas ir paskirtis. Tuo tarpu yra iki 20 legendų, susijusių su Baku mergelės bokštu. Viena iš jų pasakoja.

Kadaise čia buvo senovinis Baku miestas – tvirtovė. Tvirtovė turėjo Ugnies šventyklą – bokštą. Labai senais laikais tvirtovę apsupo priešas. Priešas įsakė Baku žmonėms pasiduoti, bet jie atsisakė. Taigi priešas pradėjo apgultį, norėdamas nugriauti tvirtovę ir paimti visus jos gyventojus į vergus. Daugelis tvirtovės gynėjų žuvo bandydami sustabdyti priešo atakas. Tuo tarpu priešo vadas įsakė nutraukti vandens tiekimo linijas. Taigi visi tvirtovės viduje buvo ištroškę. Nėra vandens, nėra maisto, tik kraujas ir mirtis. O Aukščiausieji Magai kartu su kitais kunigais meldėsi Šventajai ugniai tvirtovės Ugnies šventykloje – bokšte, prašydami Ahura Mazda Dievo padėti žmonėms. Jie meldėsi dieną ir naktį, prašydami Ahura Mazda išgelbėti jų gyvybę ir nustumti priešą atgal. Galiausiai jis išgirdo jų maldas. Kitą dieną žmonės pamatė, kad nuo Ugnies šventyklos bokšto viršaus nukrito didelis Šventosios ugnies gabalas. Iš ugnies išėjo graži mergina. Ji turėjo ilgus ugnies spalvos plaukus. Minia puolė ant kelių ir pradėjo jai melstis. Ji pasakė: „Nesijaudinkit. Aš jums padėsiu ir saugosiu. Duok man kardą ir šalmą. Priešas neturi matyti mano merginos plaukų, atverkit tvirtovės vartus“. Tuo tarpu priešo vadas lauke laukė tvirtovės pahlevano kovai vienas prieš vieną. Jei tvirtovės pahlevanas laimi kovą, tada priešo armija turi pasitraukti. Bet jei priešas laimi, jie turi užimti tvirtovę, o visi gyvi gyventojai turi būti vergai. Tvirtovės vartai buvo atidaryti ir priešo vadas pamatė, kad vienas pahlevanas ateina kovoti. Taip prasidėjo sunki kova. Vieną palaimingą Dievo akimirką tvirtovės pahlevanas pargriovė priešą ir pridėjo peilį tiesiai jam prie kaklo. Priešo vadas rėkė: „Tu laimėjai! Kas tu esi? Nusiimk šalmą. Aš noriu pamatyti tavo veidą, Pahlevan! Jis nusiėmė šalmą ir pamatė, kad tvirtovės pahlevan yra graži mergina ilgais ugnies spalvos plaukais. Jis sušuko: „O, tu mergina! Tu esi drąsi ir graži mergina! Jei Baku merginos yra tokios drąsios, aš niekada nepulsiu tavo tvirtovės! Nežudyk manęs, gražuole! Jis įsimylėjo ją dėl jos grožio ir drąsos. Jis paprašė jos ištekėti už jo. Žinoma, mergina jo nenužudė. Ji taip pat jį įsimylėjo dėl atviros širdies. Taigi, priešas neužėmė Baku ir vietiniai žmonės pavadino bokštą Mergelės bokštu.

Dar kita legenda apie bokštą yra tokia.

Kartą priešas apgulė Baku tvirtovę. Tačiau Baku žmonės atmetė priešo prašymą pasiduoti. Jie nusprendė kovoti iki galo ir ginti savo gyvybes bei tvirtovę. Taigi Baku žmonės kovojo labai drąsiai, tačiau padėtis tvirtovės viduje darėsi vis pavojingesnė. Priešas įgyvendino griežtą apgultį, kad nuverstų gynėjus. Priešas nutraukė vandens tiekimą. Neturėdami vandens ir maisto, gynėjai neturėjo jokių galimybių išgyventi. Tuo tarpu Aukščiausieji Magai su kitais kunigais meldėsi tvirtovės Šventosios ugnies šventykloje – bokšte. Visi kartu jie meldėsi Ahura Mazda Dievui, prašydami jo padėti. Po kelių dienų nenutrūkstamo maldos Jis išklausė kunigų palaiminimus ir maldas. Įvyko stiprus ir niokojantis žemės drebėjimas. Tūkstančiai priešų žuvo ir dėl to išgyvenę priešai pabėgo. Taip Baku žmonės pabėgo nuo vergijos, bet Šventoji ugnis buvo sustabdyta Ugnies šventyklos bokšto viršūnėje.

Legendinis pasakojimas apie karalių, norėjusį priversti savo dukrą ištekėti už vyro, kurio ji nemyli, nuo kurio ji išsisuka paprašydama tėvo pirmiausia pastatyti jai bokštą, o kai jis bus baigtas, nusižudė nušokdamas nuo jo viršūnės, buvo daugelio azerbaidžianiečių eilėraščių ir pjesių objektas. Baletas pavadinimu „Mergelės bokštas“ buvo pirmasis Azerbaidžano baletas, kurį 1940 m. sukūrė Afrasiyyab Badalbayli. Šis baletas rodomas Baku operos ir baleto teatre. Tačiau siužetas yra modifikuota legendos versija. Pagal modifikuotą baleto versiją, karalius, grįžęs iš karo kampanijos, nustatė, kad jo žmona pagimdė dukterį, o ne sūnų. Jis įsiuto ir įsakė nužudyti savo mažametę dukrą. Tačiau kūdikio auklė nuvežė ją į slaptą vietą, kur ji išaugo iki gražios ponios. Būdama septyniolikos ji susižadėjo su mylimuoju. Šiuo metu karalius atsitiktinai ją pamatė, norėjo ją vesti, todėl ją atėmė ir laikė Mergelės bokšte. Merginos meilužis įsiuto dėl tokio įvykių posūkio ir jam pavyko nužudyti karalių. Tada jis nubėgo į Mergelės bokštą gelbėti savo meilužės. Tačiau mergina, išgirdusi žingsnius artėjant prie bokšto, pamanė, kad tai karalius ateina pas ją ir iškart nusižudė, nušokusi nuo bokšto. Nuo 2011 m. bokštas taip pat dalyvauja „Žemės valanda“ – kampanijoje prieš klimato kaitą, kurios metu dideli pastatai valandai „užtemsta“, kad atkreiptų dėmesį į šią priežastį.

Baku liepsnos bokštai  yra vienas iš sostinės simbolių. Trys neįprastos formos dangoraižiai, primenantys liepsnos liežuvius, kyla į dangų ir matomi iš bet kurios miesto centro dalies. Kompleksas buvo baigtas statyti 2012 m.Bendras patalpų plotas trijuose bokštuose – 227 000 kvadratinių metrų. Pastatai yra skirtingo aukščio: 140, 160 ir 190 metrų. Tuo pačiu kompleksas yra ant kalvos, o tai sukuria dar didesnį efektą. Bokštų viduje – prabangūs penkių žvaigždučių viešbučio „Fairmont Baku“ kambariai, biurų patalpos, gyvenamieji apartamentai, kino teatras, SPA centras, restoranai.

Pabėgti nuo saulės spindulių karštą vasaros dieną galima ir Baku parkuose ar Centriniame botanikos sode, kuriame sukaupta daugiau nei 2000 rūšių medžių, krūmų ir žydinčių augalų. Kitas žalias parkas, kuriame po medžiais galima atsigaivinti – Nizami parkas senamiestyje – vienas iš seniausių viešųjų parkų Baku. Tarp labiausiai pripažintų kultūros centrų yra Azerbaidžano valstybinė filharmonija, kurioje reguliariai rengiami klasikiniai ir tradiciniai koncertai. Vienas iš seniausių Baku teatrų yra Rusų dramos teatras, atidarytas 1920 m. Kas nori pažinti Azerbaidženo istorija, rekomenduoju, nacionalinį Azerbaidžano istorijos muziejų; Gala muziejų po atviru dangumi ir, žinoma, Archeologijos ir etnografijos muziejų.

Norintys ko nors neįprastesnio, užsukite į Baku miniatiūrinių knygų muziejų, kuriame yra trys mažiausios knygos pasaulyje, arba Azerbaidžano kilimų muziejų, įsikūrusį pastate, kuris primintų susuktą kilimą.

Baku siūlo daugybę pramogų, kurios patenkins visų tipų keliautojus, nuo akmenimis grįsto senamiesčio labirinto iki daugiau nei 25 kilometrus besitęsiančio pajūrio bulvaro.   

O jei prabilau apie pajūrio bulvarą, tai promenada, įkurta 1909 metais, besitęsianti lygiagrečiai Baku pakrantės linija. Jo istorija siekia daugiau nei 100 metų, kai Baku naftos baronai statė savo vilas palei Kaspijos jūros krantą, o pakrantė buvo dirbtinai didinama.  Nuo 2012 metų Yeni Bulvar (naujas bulvaras) praktiškai padvigubino ilgį iki 3,75 km, išplėsdamas promenadą iki Nacionalinės vėliavos aikštelės. 2015 metais White City Boulevard rytų link laisvės aikštės pridėjo dar 2 km, ir skelbiama, kad galiausiai bulvaras galėtų siekti net 26 km, įskaitant Bibiheybət.

Istorija.

Bulvaras buvo įkurtas, siekiant sujungti naftos laukus Bibi Heybet, kaip dalis miesto plėtros projektų, kuriuos vykdė Miesto sodininkystės komisija. 1900 m. Miesto sodininkystės komisija nusprendė prie jūros kranto pasodinti medžius ir krūmus. Lenkų inžinierius Kazimierz Skurewicz, sukūrė 20 metrų pločio užtvanką, naudodamas augalus, kurie išgyventų Baku ekstremalų karštį, sausą ir vėjuotą klimatą. 1909 metais Baku miesto Statybos departamento vadovas Mammad Hassan Hajinski, po to, kai Duma priėmė sprendimą, patobulino parką, išleisdamas 60 000 rublių. Parkas buvo skirtas miesto šiaurinio ploto tolesniam plėtimui, vakarų vidurinės klasės žmonių poilsiui ir rekreacijai. Hajinski organizavo konkursą tarp Baku architektų, norėdamas atrasti geriausią Bulvaro projektą. Tačiau kadangi dauguma iš 30 miesto architektų buvo užsiėmę naftos baronų dvarų projektavimu, tik trys pateikė tam planus. Laimėjęs dizainas buvo pavadintas „Zvezda“ (žvaigždė), jame buvo pirtis, prabangus restoranas ir keliolika paviljonų. Projekte buvo nurodyta, kad nuotekos bus renkamos į atskirą kolektorių, o ne išleidžiamos tiesiai į Kaspijos jūrą (kas yra šiandien). Darbai buvo baigti 1911 m.

Iki XX a. pradžios alėjoje buvo dvarai vienoje pusėje ir pakrantė kitoje. Nei vienoje vietoje nebuvo medžių. Tūkstančiai derlingos žemės buvo importuojamos, kad pagerintų dirvožemio kokybę. Baku meras esantis R. R. Hovenas, turtingiausių pramoninkų remiamas, 1880-aisiais priėmė dekretą, kad visi iš Irano į Bakų uostus atvykstantys laivai turi atvežti derlingos žemės. Realybėje tai buvo tam tikras „mokestis“ ar „muitas“ už teisę naudotis uostu ir įkrauti naftą. Labai greitai buvo atvežta pakankamai dirvožemio, o parkai, būdingi miesto pakrantėje šiandien, buvo išvystyti.

Naujojoje Bakų pirties namų vietoje lankytojai galėjo pasiplaukioti aplankydami Bulvarą. Ši pirtis buvo uždaryta vėlyvaisiais 1950-aisiais dėl blogos priežiūros ir užteršto įlankos vandens.

Pagerintas Bulvaras evoliucionavo nuo dabartinio SOCAR apskritimo iki prabangaus kino, restorano ir kazino, vadinamo „Fenomenonu“, kurį 1912 m. suprojektavo lenkų architektas Józef Plośko.

O dabar paliekame prabandų Baku miestą ir keliaujame toliau po šalį.

Keliaujame į Yevlakh regioną, kuriame yra Gobustano nacionalinis parkas – tai istorinis-architektūrinis draustinis po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti neolito laikotarpio raižinius ant olų. Piešiniai buvo atrasti 1930 metais, o netrukus po to sekė ir nacionalinio parko įkūrimas. Šioje vietoje aptinkama net 6 tūkst. piešinių ant olų, kuriems daugiau nei 12 tūkst., metų. Piešiniai atspindi akmens amžiaus žmonių gyvenimo būdą, jų kasdienybę, kaip antai medžioklė, poilsis, šokiai. Garsusis norvegų tyrinėtojas ir keliautojas Thoras Heyerdahlas taip pat ne kartą keliavo į šį regioną. Jis pripažino, kad kai kuriose archeologinėse vietovėse esantys valčių vaizdai yra vienas iš seniausių pasaulyje žinomų valčių vaizdų. Gobustano regionas įdomus ne tik dėl priešistorinių piešinių, bet ir dėl netoliese juodais purvais besispjaudančių vulkanų.

Purvo vulkanų darinių Žemėje užfiksuota iš viso tik 700 ar 800, ir pusę jų savinasi Azerbaidžanas. Kai kurių aukštis siekia 400 metrų ir daugiau. Purvini vulkaniniai iškilimai tampa aktyvūs ir spjaudosi maždaug kas 20 metų – kai išsiveržia, purvo fontanai trykšta keliolika ar keliasdešimt metrų į šalis. Šie keisti, performansus rengiantys, o kai kada – ramiai snaudžiantys, purvo bokštai bei lopšiai – labai vertingi. Mat pati purvo masė pilna naudingų mikroelementų, o mokant šifruoti jos siunčiamus signalus, galima sužinoti apie dujų ir naftos atsargas, žemės gelmių struktūrą, artėjančius žemės drebėjimus.

Po skanių pietų keliaujame link „Baku Ateshgah“. Ji dažnai vadinama „Baku ugnies šventykla“, yra į pilį panaši religinė šventykla Surachani mieste, Baku priemiestyje, Azerbaidžane. Remiantis persų ir indų užrašais, šventykla buvo naudojama kaip induistų, sikhų ir zoroastrų maldos vieta. Šventykla stovi vietoje, kur nuo seniausių laikų iki XIX a. iš paviršiaus išsiliedavo gamtinės dujos, dėl kurių kilo amžinosios liepsnos reiškinys. Nuo seno čia lankesi žmonės, tačiau kai islamas buvo paskelbtas pagrindine Azerbaidžano religija, vietos žmonės atsisakė lankytis ugnies šventyklose. Šventykla sunyko. Prabėgo šimtmečiai, Didysis šilko kelias ir viduramžių prekybiniai ryšiai, kurie ėjo per Azerbaidžaną, pasikeitus daugeliui kartų, vėl sujungė zoroastristus su Ateshgah šventove. Prekybininkai daug kalbėjo apie jiems matytą unikalų reiškinį – liepsnų atsiradimą ant žemės. Taigi, nuo XVII amžiaus pradžios Surakhanyje atsirado piligrimų srautai.O jau nuo XVII amžiaus vidurio piligrimai vėl pradėjo atstatyti šventyklą. Ir XIX amžiaus pradžioje šventykla įgavo tokią formą, kokia šiandien yra be jokių pakeitimų.

• 1902 m. natūrali liepsna buvo užgesinta, nes šalia išgręžtas dujinis gręžinys sukėlė sprogimą. Teko išgręžti 15 šviesos diodų ir nutiesti vamzdyną, todėl Ateshgah prarado savo unikalumą. 1975 m. jis buvo paverstas muziejumi.
• 1998 m. rugsėjo 30 d. Ateshgah ugnies šventykla buvo įtraukta į oficialų UNESCO Pasaulio paveldo, kuriam reikia skubios apsaugos, sąrašą ir jai buvo suteiktas „geresnės apsaugos“ patvirtinimas.
• 2007 m. Azerbaidžano prezidento aktu šventykla buvo paskelbta valstybiniu istoriniu-architektūriniu draustiniu.

Čia lankėsi Aleksandro Dūmą, kur apie vietove išsamiausiai papasakojo 1858 knygoje „Kaukazo kelionė“. O dabar lankausi ir aš.

Dar vienas įdomus reiškinys Yanar Dag- degantis kalnas. Tai nuolat liepsnojantis, gamtinių dujų gaisras, kalvos šlaite. Liepsnos sklinda į orą 3 metrų (9,8 pėdos) atstumu nuo plono, smiltainio sluoksnio. Yanar Dagh liepsna dega gana tolygiai, nes iš požeminio paviršiaus nuolat skverbiasi dujos. Teigiama, kad Yanar Dagh liepsna buvo pastebėta tik tada, kai šeštajame dešimtmetyje netyčia ją uždegė piemuo. Yanar Dagh teritorijoje 2007 m. gegužės 2 d. prezidento dekretu buvo įsteigtas Valstybinis istorinis-kultūrinis ir gamtinis draustinis, kurio veiklą kontroliuoja Azerbaidžano valstybinė turizmo agentūra.

 Net Aleksandras Diuma (prancūzų literatūros klasikas 1802 -1870m) per vieną iš savo apsilankymų šioje vietovėje aprašė panašų gaisrą, kurį matė regione vienoje iš aplink ją pastatytų zoroastriečių ugnies šventyklų.

Dar viena įdomi vieta – šeicho Diri Babos mauzoliejaus – mečetės. Pakeliui iš Baku į Shamakhi yra Marazos kaimas, žinomas dėl savo unikalaus paminklo – dviejų aukštų XV amžiaus mauzoliejaus, vadinamos Diri-Baba, esančios priešais senąsias kapines.

Vietos gyventojai ilgą laiką pasakojo legendą, kad ten buvo palaidotas neišnykstantis Šventasis Diri-Baba. Tačiau su šiuo orientyru siejama daugybė kitų legendų ir mistinių detalių. Todėl jau nuo XVII amžiaus ši vieta traukia piligrimus ir tiesiog smalsius lankytojus. Šios konstrukcijos originalumas yra tas, kad architektas „įstatė“ kapą į uolą. Toks įspūdis, kad kapas pakibo ore.

Kapas žavi savo architektūros griežtumu, linijų grynumu grubios tamsios uolos fone. Šviesus ir lygus jo sienų paviršius atrodo iškilmingai. Pastebėtina, kad pagrindinis šios konstrukcijos aukštas yra antrasis. Priešais pagrindinę salę yra prieškambaris, uždengtas oktaedru. Iš prieškambario patenkama į pusiau tamsius laiptus, vedančius į antrąjį kapo aukštą. 15 kv.m salė dengta sferiniu kupolu. Ant akmenyje iškaltos sienos yra paminklas, kuriame minimas šeichas Ibragimas I. Mauzoliejus tiesiogiai ribojasi su uola. Čia yra tikroji šventojo laidojimo vieta. Į ją galite patekti per siaurą perėjimą šiaurinėje sienoje.

Diri-Baba antkapyje nėra pilno architekto vardo; yra tik akmens gabalas su užrašu „… pono Gadžio sūnus“ ir kapo statybos data – 1402 m. Minima, kad šiame kape palaidotas asmuo yra sufijų šeichas Baba. Kita istorija, kurią pasakoja senieji miestelio gyventojai, 1918 m., kai armėnai regione įvykdė žudynes, trys moterys su kūdikiu ant rankų kaip paskutinės vilties vietą pasirinko šią ir pasislėpė Diri Babos kape. Nors armėnai juos vijosi, kapo viduje jų nerado, o tiksliau, nepamatė ir grįžo.

Toliau Shemakha (Šamachi) miestas, kurį sukrėtė vienuolika didelių žemės drebėjimų, tačiau dėl daugybės rekonstrukcijų jis išliko Širvano ekonominės ir administracinės sostinės ir vieno iš pagrindinių Šilko kelio miestų. Vienintelis pastatas, išgyvenęs aštuonis iš vienuolikos žemės drebėjimų, yra žymi Šamakio Juma mečetė, pastatyta VIII a.

 Juma mečetė- viena didžiausių ir prabangiausių Azerbaidžano garbinimo vietų. Nors dabartinė struktūra buvo rekonstruota 2013 m., senoji mečetė buvo pastatyta dar 743 m. po Kr., todėl tai yra antra seniausia mečetė Kaukaze ir seniausia Azerbaidžane. Nuo tada jis buvo kelis kartus sunaikinta ir atstatyta, ypač per niokojantį žemės drebėjimą, dėl kurio Shamakhi miestas tapo griuvėsiais 1859 m., o vėliau dėl etninių susirėmimų 1918 m.

Dar XIX amžiuje miestas garsėjo ir savo šokėjais, kurie aprašyti  prancūzų rašytojo Alexandre’o Diuma atsiminimuose. Shamakhi yra pilnas istorijos ir paveldo objektų, todėl tai puiki vieta istorijos medžiotojams. Keliaujant Širvanšahų pėdomis galima aplankyti Yeddi Gumbaz (Septynių kupolų) kapinių kompleksą. Komplekse yra septyni dideli kapai, priklausantys paskutiniam Širvano chanato valdovui (1748-1820) ir jo šeimai. Čia taip pat palaidotas vienas žymiausių Azerbaidžano poetų Mirza Alakbaras Sabiras, kurio satyriniai eilėraščiai dažnai buvo publikuojami Molla Nasreddin, garsiame XX amžiaus pradžios žurnale.

Shamakhy astrofizikos observatorija, pavadinta Azerbaidžano nacionalinės mokslų 
akademijos Nasreddin Tusi vardu, buvo įkurta 1959 m.

Ir vakare pasiekiame Sheki (Šeki).

Reiktų paminėti, kad Šilko kelias tai kelių iš Kinijos į Europą visuma, kuriais viduramžiais buvo gabenamas šilkas ir vyko kitų krovinių pervežimas keliais. Paprastai ši sąvoka apima tris kelių sistemas: sausumos šilko kelią, jūrinį šilko kelią ir pietinį šilko kelią, kitaip dar vadinamą arbatos keliu. Šilko kelio pradžia yra laikomas II a. pr. m. e. Būtent tuo metu kinai labai tyrinėjo teritorijas už Nefrito vartų. Zhang Čiano kelionės padėjo pagrindus Kinijos prekybai su Vakarais. Sausumos šilko kelio sistema ėmė formuotis Zhang Čiano kelionių metu, kurios paskatino Kinijos prekybą su vakarais. Šilko kelio žemėlapis

Po pusryčiu, prasideda mūsų pažintis su Sheki (Šeki) miestu. Šekyje aptiktos nemažų gyvenviečių, čia įsikūrusių dar prieš 2700 m., liekanos. I a. Šekis buvo vienu didžiausių albanų miestu. Pagrindinė senovės albanų šventykla buvo pastatyta būtent čia. Pats miestas iki pat arabų invazijos buvo vienas svarbesnių regiono miestų. Tačiau po invazijos Šekis pateko į trečiojo emyrato teritoriją. Nepriklausoma kunigaikštystė buvo atkurta tik nusilpus arabų kalifatui. Vėliau ją iki mongolų įsiveržimo valdė Gruzijos karalystė, Azerbaidžano atabegai ir Chorezmšachai. XIV a. pirmojoje pusėje į valdžią atėjus širvanšachams ir Orlato dinastijai Šekio kunigaikštystė ir vėl tapo nepriklausoma. Tokia ji išliko iki 1551 m., kuomet šachas Tamaspas I prijungė teritoriją prie Safavidų Irano. 1578–1603 m. ir 1724–1735 m. ją administravo Osmanų imperija. Šekio chanatas buvo atkurtas 1743 m. ir tapo vienu stipriausių feodalinių chanatų visame Kaukaze.1772 m. Kišo upės potvynis sunaikino beveik visą Šekio miestą. Ankstesnysis gyventojų skaičius buvo atstatytas tik pastaraisiais metais. 1805 m. Šekio chanatas pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Galutinai chanatą Rusija prisijungė 1813 m., o jį panaikino 1819 m. Jo vietoje buvo įkurta Šekio provincija.  Per savo istoriją miestas buvo nusiaubtas ne vieną kartą, todėl dabar jame išlikę istoriniai paminklai datuojami tik XVI–XIX a. Daugybę amžių Šekis garsėjo auginamais šilkverpiais. Šiuo metu mieste yra įspūdingi chanų rūmai ir vilkstinių užvažiuojamieji namai.

Šaki chanų rūmai buvo Šaki chanų vasaros rezidencija. 1797 m pastatytuose rūmuose, buvo ketinama apgyvendinti chanus, kurie buvo atsakingi už Šakio valdymą. Nepakartojamai gražūs dviejų aukštų rūmai pasižymi didingu interjeru ir eksterjeru. Rūmų fasadas gausiai ištapytas medžioklės ir karo scenų piešiniais, įmantriais geometriniais ir augalų raštais. Centre yra didžiulis vitražas, pagamintas iš įvairiaspalvių stiklo mozaikų (kiekviename kvadratiniame lange buvo panaudota iki 5000 stiklo gabalėlių). Kiti mažesni rūmų langai taip pat pagaminti iš spalvoto stiklo gabalų. Pagrindinė medžiaga rūmams statyti buvo žalios plytos, upių akmenys, platanai ir ąžuolai. Nuostabiausia, kad statybai nebuvo panaudotas nei vienas vinis ar klijų lašas! Sakoma, kad rūmus pastatė per 2 metus, o dekoravimas užtruko dar 8. Sheki Khans rūmuose yra tik 6 kambariai, 4 koridoriai ir 2 veidrodiniai balkonai. Nors pastangų įdėta daug dekoruojant rūmus, karališkoji šeima rūmuose paprastai nemiegodavo. Priešais rūmus buvo nuostabus sodas, iš kurio išliko tik du didžiuliai šakoti platanai, dar senesni už rūmus. Nuo 2019 m. liepos 7 d. istorinis Šakio centras su Chano rūmais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.  Kadangi Šekis garsėjo kaip amatininkų ir pirklių miestas,į jį rinkdavosi prekybininkai iš visų Šilko kelio šalių, todėl karavanserajų statybai buvo skiriamas didelis dėmesys. XVIII ir XIX amžiuje Šekyje veikė 5 dideli karavanserai, kuriuose buvo apgyvendinti visi pro šalį keliaujantys keliautojai. Tik du iš jų išgyveno. Aukštutinis ir apatinis karavanserai buvo pastatyti XVIII a. Šiuos karavanserajus statę meistrai stengėsi, kad jie būtų kuo patogesni, suteikdami daug erdvės, kad keliautojai galėtų ilsėtis, laikyti prekes, prekiauti su vietos gyventojais. Rūsiuose buvo saugomos prekės, pirmame aukšte buvo prekiaujama, o antrajame gyvenama. Karavanserai buvo gana dideli: Aukštutinis karavanserėjus yra 6000 kvadratinių metrų, o Žemutinis – 8000 kvadratinių metrų. Kiekviename jų buvo daugiau nei 200 kambarių. Pagal tradicinį dizainą, kiekvienas karavanserajus turėjo nuo dviejų iki keturių įėjimų, o užsidarius durims karavanserajus virto tvirtovėmis. Aukštutinis karavanserajus buvo paverstas viešbučiu, o Žemutinis šiuo metu rekonstruojamas.

Būnant svečioje šalyje, rekomenduojam nors keletą frazių išmokti tos šalies kalba

Na, dar nekilo noras čia ir tau atvykti? Dvejoji? Be gražių miestų, įspūdingų vaidų, jei norite skanių ir nepamirštamų prisiminimų apie Azerbaidžaną būtina paragauti ir šios šalies patiekalų. Maistas – vienas svarbiausių dalykų kelionėje. Azerbaidženas šimtmečius buvo pagrindinis Šilko kelio mazgas, jungiantis žmones ir kultūras iš Rytų į Vakarus. Tai leido sukurti įvairų ir turtingą skonių, ingredientų ir patiekalų asortimentą, kurie buvo tobulinami bėgant metams. Net pačių azerbaidžaniečių įsitikinimu, maistas ne tik maitina, bet ir gydo. Ar tikrai taip, spręskite patys