Piliakalniai Lietuvoje
Piliakalniai – tai kalvos, krantų iškyšuliai, turintys aikšteles, sustatintus šlaitus, gynybinius įtvirtinimus, kuriuose buvo medinės pilys. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 850 piliakalnių. Pabandykime, keletą jų aplankyti.
Vernupių piliakalnis! Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės.
Prelomiciškės piliakalnis – vienas didžiausių ir įspūdingiausių Metelių regioninio parko piliakalnių, stūksantis vakariniame Dusios krante. Piliakalnio papėdėje kadaise buvo įsikūrę jotvingiai, o ant jo viršūnės stovėjo gerai įtvirtinta medinė pilis. Piliakalnis tarnavo žmonėms nuo I tūkstantmečio iki XIIIa. Nuo Prelomciškės piliakalnio atsiveria įspūdinga panorama į Dusios ežerą.
Liškiavos piliakalnis, dar vadinamas Raganos mūru, Pilies kalnu, įrengtas kairiajame Nemuno krante į pietvakarius nuo miestelio, už Bažnyčios (Alkakalnio) kalno. Tai ilga, 100 x 50 m dydžio masyvi kalva, kurios pietiniai bei pietrytiniai 30 m aukščio šlaitai leidžiasi į Nemuną su įspūdingai atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Nustatyti 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai: I tūkst. pirmos pusės vidurio, II tūkst. pradžios ir XIV a. pradžios, kai apleistame piliakalnyje, greičiausiai Vytauto Didžiojo iniciatyva, buvo pradėta mūrinės Liškiavos pilies statyba. Kultūrinio sluoksnio gylis iki 1,5 m. 14 a. pabaigoje ar 15 a. pradžioje ant Liškiavos piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis; po Žalgirio mūšio neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarių bokštas (19 a. jis dar buvo 8–10 m aukščio, išliko 2,5–3 m aukščio siena, 1962 užkonservuota) ir pradėtas mūryti šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas gynybinės sienos pamatams griovys.
Merkinės piliakalnis – vienas iš populiariausių ir labiausiai lankomų objektų visoje Dzūkijoje. Užkopus ant piliakalnio galima pasigėrėti atsiveriančia Merkio ir Nemuno santakos panorama. Nuo 1377 m. Kryžiuočių kelių aprašymuose, kronikose dažnai minima „Merkenpille“, „Merkenpil“ pilis stovėjo ant piliakalnio, stūksančio Merkio, Nemuno ir Stangės upių santakoje. Merkinės piliakalnis buvo įrengtas upių santakoje plytinčios aukštumos kyšulyje, tačiau apie jo sukūrimo datą, išskirdami tris jo raidos etapus, istorikai kalba aptakiai. Medinė pilis, stovėjusi stačiašlaitės kalvos 1200 kvadratinių metrų plote, buvo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių. XIV – XV a. pradžioje ji tapo svarbiausiu Dainavos krašto kariniu, strateginiu centru kovose su kryžiuočiais. Strateginis trikampis Vilnius – Kaunas – Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę Lietuvos gynybos sistemą, kurios atraminiai punktai miškingame krašte tarpusavyje buvo susieti vandens keliais (Nemunu, Nerimi, Merkiu, Voke). 1377 m. 12000 Kryžiuočių ordino vyrų kariuomenė, vadovaujama maršalo Gotfrido fon Lindeno ir komturo Rudigerio fon Elnerio įžygiavusi į Lietuvą Merkinės pilies neįveikė, bet sudegino papilį. Ne kartą kryžiuočių pultą pilį 1394 m. atsitraukdami Vilniaus gynybai sudegino patys lietuviai. Atstatytą pilį 1403 m. dar kartą sudegino kryžiuočiai. Merkinės pilyje daug kartų lankėsi Jogaila, čia jis 1387 m. suteikė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui, o 1418 ir 1419 m. atšventė Kalėdas. Medinė Merkinės pilis, painių istorinių įvykių kontekste minima 1377 m., 1391 m., 1393 m., 1394 m., 1401 m., 1403 m., 1409 m., 1413 m., 1418 m., 1419 m., 1425 m., 1427 m., 1434 m., 1442 m., 1444 m. Merkinės pilyje lankėsi LDK didieji kunigaikščiai ir valdovai: Vytautas Didysis, Jogaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras, Aleksandras, Žygimantas Augustas, Vladislovas Vaza IV ir kiti. Po Žalgirio mūšio, ruošiantis tolimesnėms kovoms su Kryžiuočių ordinu, pilis buvo stiprinama toliau ir metraščiuose minima iki 1444 m. 1662 m. pilis Merkinės piliakalnyje buvo paversta miesto teismo kalėjimu, kuriame bajorai atlikdavo bausmes. Šiaurinė piliakalnio dalis 1930 m. nugriuvo paplovus vandens malūno, stovėjusio ant Stangės upelio, tvenkinio vandeniui. Stovint ant Merkinės piliakalnio galima pasakyti, kad čia stovėjusios pilies užuovėjoje kūrėsi multikultūrinis viduramžių Dainavos krašto miestas, išnykęs istorinių įvykių verpetuose, bet liko daug legendų, istorijų ir vienas gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių – Merkio ir Nemuno santaka, atsiverianti nuo milžinkapio.
Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu išdidžiai dunkso Nemuno ir Punelės santakoje ir yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. Kruopščiai ištyrę piliakalnį archeologai nustatė, kad XIII-XIV a. ant piliakalnio stovėjo vėliau sudeginta pilis. XV a. jos vietoje pastatyta nauja pilis, kuri XVI a. vėl sudegė. To paties amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai.
Tyrimų metu, nustatyta, kad piliakalnio vietoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje, gyvenvietė čia buvo ir I tūkst. pr. Kr. (rasta lygios keramikos). Pylimas supiltas per 3 kartus. Pirmasis pylimas buvo 20 m pločio ir tik 2 m aukščio, suplūktas iš molio su šlyno priemaiša. Jo plokščiame viršuje stovėjo ąžuolinis gynybinis statinys, kuris sudegė per gaisrą. Po jo pylimas paaukštintas iki 3,5 m supilant smėlio–molio sluoksnius, ant jo vėl pastatyta medinė gynybinė siena, kuri taip pat sudegė. Trečiame pylimo rekonstrukcijos etape jis paaukštintas dar per 1,7 m užpilant molio sluoksnį, kurį tvirtino taisyklingais keturkampiais sudėti ąžuoliniai tašai. Pylimo gale šią konstrukciją dar tvirtino ir vertikaliai sukasti stulpai. Aikštelėje stovėta medinių pastatų, kurių aptiktos sudegusios liekanos. Jų aplinkoje rasta žiestos keramikos, geležinis pentinas. Daugumą radinių sudaro dvaro laikotarpio statybinės bei interjero detalės, buityje naudoti dirbiniai.
Į Rytus nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1973 m.) su apardytu kultūriniu sluoksniu.
Lentainių piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Nuo jo viršaus ne tik atsiveria įkvepianti Kauno rajono gamta, Kleboniškio miškas, bet ir matyti miesto panorama. Spėjama, kad čia stovėjusi medinė pilis, kurios kiemą juosė gynybinė siena. Papildomai gynybai pietrytiniame ir pietvakariniame šlaituose statytojai suformavo terasas. Manoma, kad jos buvo apjuostos antra gynybine siena. Pilį saugojo ir statūs 30 m aukščio šlaitai. I tūkst. antrosios pusės – XIV a. papėdės gyvenvietėje rasta sodybų liekanų, stulpaviečių, židinių, galąstuvas, grublėtos bei žiestos keramikos, gyvulių kaulų. Maždaug už puskilometrio yra II–XVI a. Radikių kapinynas.
Lepšiškių piliakalnis, dar vadinamas Batareika arba Batarėja, – senovės lietuvių medinės pilies vieta. Jis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Gamtinį iškyšulį mūsų protėviai gynybos tikslais atkirto nuo aukštumos, iškasę 4 m pločio, 0,8 m gylio griovį ir iš iškastų žemių supylę 11 m pločio, 2,8 m aukščio pylimą. Taip suformavo 15 × 7 m dydžio aikštelę – pilies kiemą. Ant pylimo stovėjo medinis gynybinis bokštas, kiemą juosė gynybinė siena. Iš slėnio pusės pilį saugojo statūs 23 m aukščio šlaitai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šiose vietose gausiai gyventa lenkų, iš čia ir kaimo pavadinimas Lepsziszki (lenkiškai – „geresnė vieta“). Po karo, sulietuvinus pavadinimą, kaimą imta vadinti Lepšiškiais – šis vardas suteiktas ir piliakalniui. Piliakalnis apaugęs krūmais, pylimas nukirstas, jo išorinėje pusėje įrengtas sandėliukas-rūsys.
Veliuonos piliakalniai. Veliuonoje yra du piliakalniai įrengti Veliuonos upelio suformuotos aukštumos kyšulyje. Vienas nuo kito jie atskirti 17 m gylio ir 30 m pločio grioviu. Vakarinis piliakalnis vadinamas Ramybės kalnu. Tai – 32 m aukščio stačiašlaitis nupjauto kūgio formos piliakalnis. Ant šio piliakalnio XIII a. pab – XV a pab. stovėjusi Junigedos pilis, o greta jos – įtvirtintas papilys. Nuo XIII a. pabaigos daug kartų kryžiuočių pulta ir deginta pilis iki 1367 m. visiškai sunaikinta. Vėliau atstatyta po Žalgirio mūšio vakariniame piliakalnyje – Pilies kalne. Veliuonoje vyko Vytauto ir Jogailos diplomatiniai susitikimai su Ordino atstovais, ratifikuota Melno taikos sutartis. Antrasis piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi 1925 m. pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Kai kurie istorikai teigia, jog puldamas Bajerburgą, Gediminas žuvo. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.
Seredžiaus piliakalnis. Šalia Nemuno ir Dubysos santakos įsikūrusio Seredžiaus miestelio didingai iškilęs piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu. Legenda pasakoja, kad tai legendinio Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas.Palemono kalnas padavimuose laikomas šventa senovės apeigų vieta, perkūnviete. Jau I tūkstantmetyje bei II pradžioje čia stovėjusios pilies egzistavimą liudija piliakalnio papilio plote aptinkama lipdyta grublėtu paviršiumi keramika bei kiti radiniai. Nuo 1293 m. ant Seredžiaus piliakalnio stovėjusi lietuvių Pieštvės pilis minima rašytiniuose šaltiniuose. Pilis buvo dažnai puldinėjama vokiečių riterių. Sugriauta 1363m. Pieštvės pilis Lietuvos gynybiniame kare su Kryžiuočių ordinu vaidino reikšmingą vaidmenį. Nuo XIII a. paskutiniojo dešimtmečio iki XIV a. septintojo dešimtmečio stabdė Ordino veržimąsi Nemunu į Lietuvos gilumą. Apie to meto įvykius liudija Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ (sudaryta 1326 – 1330 m.) ir Vygando Marburgiečio „Naujoji Prūsijos kronika“ (užbaigta 1394 m.) bei kiti rašytiniai šaltiniai.
Kernavės archeologinių paminklų kompleksą sudaro piliakalnis (Aukuro Kalnas), du priešpiliai (Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas), papilys (Pilies Kalnas), papėdės gyvenvietė bei 3 kapinynai. Kadangi nuo 1979 m. nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai, Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių – Viduramžių Lietuvos gyvenviečių. Nuo 1988 m. kompleksui saugoti įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, 2004 m. Kernavė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Jiesios (Pajiesio) piliakalnis, vietos gyventojų vadintas Žydakalniu, dar vadinamas Napoleono kalnu yra įrengtas kairiajame Nemuno krante. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Tai natūrali kalva, pritaikyta gynybai. Pietinėje ir šiaurinėje papėdėse 1 hektaro plote buvo senovės gyvenvietė, tyrinėta 1997 m. Joje 90 cm XIV–XVII a. datuojamame kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtosios ir žiestos keramikos, žalvarinis žiedas. Nuo XIX a. dar vadinamas Napoleono kalnu. Yra teigiama, kad nuo šios kalvos Prancūzijos imperatorius Bonapartas Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną. Vietos gyventojų atsiminimuose savos kariuomenės persikėlimą Napoleonas tris dienas ir tris naktis stebėjo nuo Jiesios piliakalnio. Tačiau karo istorijos tyrinėtojai, remdamiesi istoriniais tyrimais nurodo, kad Prancūzijos Imperatorius kariuomenės stebėjimo vietą buvo įsirengęs kiek tolėliau esančiame Nemuno kranto šlaite, iš kur vienu metu buvo patogu žvelgti į visus per upę nutiestus pontoninius tiltus. Tuo tarpu prie pat upės esantis piliakalnis pasitarnavo puikia priedanga, kitame krante esantiems Rusijos kariuomenės patruliams užstodamas kelią, kuriuo prie Nemuno priartėjo nepastebėta žygiuojanti Prancūzijos kariuomenė.
1913 m. pergalės prieš Prancūzijos imperatoriaus Bonaparto Napoleono kariuomenę 100 metų sukakties proga čia lankėsi Rusijos caras Nikolajus II. Šį įvykį savo mamos atsiminimuose užfiksavo kaunietė Gražina Žitkutė-Kaušinienė. „1913 m. rugpjūčio 15 dieną į Jiesią traukiniu atvažiavo caras. Šiam itin svarbiam įvykiui buvo ruošiamasi ištisą mėnesį. Napoleono kalne buvo iškirsti krūmai ir net dalis medžių. Iki pat kalno viršaus buvo įrengti lentomis sutvirtinti laiptai, kurie prieš pat atvykstant carui buvo nukloti kilimais. Aplink kalną keliomis eilėmis išsirikiavo kareiviai. Caras su šeima ir maždaug septynių žmonių palyda užkopė į kalną, nuo kurio prancūzų karvedys stebėjo savo armijos persikėlimą per Nemuną. Kaimo žmonėms iš anksto buvo įsakyta užsidangstyti langus ir neiti iš namų. Atvykęs caras pradėjo teirautis, kodėl nematyti nė vieno vietinio žmogaus. Tuomet žandarai pradėjo bėgioti po namus, ragindami žmones išeiti į lauką, rinktis prie Napoleono kalno ir garsiai šaukti „ura“.
Kairiajame Nemuno krante, Pyplių kaime, Ringaudų seniūnijoje (Kauno r.) stūkso nuostabaus grožio Pyplių piliakalnis. legendos teigia, kad piliakalnį supylė kunigaikštis Pyplys, norėdamas pagerbti sūnų karžygį, kritusį nuo kryžiuočių. Istorikų Z. Ivinskio ir K. Paunksnio spėjimu, ant šio piliakalnio kadaise stovėjo kryžiuočių 1336 m. sunaikinta Pilėnų pilis. Iki Pyplių piliakalnio galima nuvykti dviračiu, mat šalia šiaurinio piliakalnio šlaito vingiuoja Kačerginės dviračių takas.
Kad Vilnios slėnis nuo senų laikų intensyviai naudotas žmonių, liudija ir apatinėje slėnio terasoje stūksantis Pūčkorių piliakalnis, ir jo papėdėje rasta senovinė gyvenvietė. Kadaise aukščiausioje kalvos, prigludusios prie Vilnios slėnio, vietoje įrengtą piliakalnį iš vienos pusės supa Vilnios slėnis, o nuo gretimų kalvų jį skiria dauba. Piliakalnis apaugęs medžiais, aikštelėje stovi aukuras, įrengti laiptai. Kai piliakalnis buvo naudojamas gynybai, Vilnios vaga buvo šalia. Šiandien senvagės vietoje telkšo vadinamieji Pūčkorių tvenkiniai. Taip pat galima pasivaikščioti pažintiniu takais. Čia jų yra keletas ir ilgis įvairus nuo 2,5 iki 5,3 km.
Naujosios Rėvos piliakalnyje žmonės, siekdami apsiginti nuo priešų, apsigyveno II tūkstantmečio pradžioje. Piliakalnis įrengtas aukštame Neries pakrantės iškyšulyje. Iš pietų jį juosia Neris, o iš rytų ir vakarų – dvi šaltiniuotos daubos. Išlikusi piliakalnio aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nusileidus nuo piliakalnio, terasoje prie Neries, archeologai yra aptikę senovės gyvenvietės liekanų. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad šiame kalne yra nuskendusi bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus ir matydavo tais takais einančias procesijas, girdėdavo iš po žemių sklindantį varpų skambesį. Nuo piliakalnio atsiveria nepakartojamas Sviliškių kraštovaizdžio draustinio vaizdas. Kadangi šalimais yra pažintinis takas, čia įrengtos šašlikinės su laužavietėmis. Vaikams daug supynių.
