Kelionė po Graikiją

Vargu ar galima nepamilti Graikijos iš pirmo žvilgsnio – jos krantus skalaujančių smaragdinių vandenų, purių alyvmedžių giraičių, viliokliškai savo vaisius nokinančių granatų ir šypsena bei neskubumu paperkančių graikų. O pasiklausius mitais apipintos šalies istorijos supranti, kad kiekviena žemės pėda Graikijoje turi savo legendą. Jau buvau buvusi Kretos, Zakinto saloje, tad šį kartą pasirinkau žemyninę dalį. Į kelionę išvykau spalio mėnesį, todėl man pritrūko šilumos. Pirmas sustojimas buvo Makedonijos karalių numylėtas miestas -Salonikai. Šis miestas nenusileidžia kitoms Graikijos vietovėms istoriniu palikimu. Vienas pagrindinių architektūrinių Salonikų simbolių – jūros krantinėje stovintis Baltasis bokštas. Tai kruvinas Osmanų imperijos paminklas. Rekonstruotas Bizantijos laikų bokštas Osmanų okupacijos metais Salonikuose buvo paverstas kraupiu kalėjimu, kuriame nukankinta daugybė miestiečių. 1912 m. graikai, atsiėmę miestą, bokštą nubalino ir pavertė miesto simboliu, kuriame įkurtas muziejus. Kasant ilgai lauktą miesto metro sistemą taip pat buvo atrasta daugybė archeologinių paminklų. Tai paskatino dar didesnes diskusijas, kaip miesto istorinį paveldą išsaugoti moderniame pasaulyje. Salonikuose rasite begales bažnyčių, antikos ir Romos laikų griuvėsių, Bizantijos ir Osmanų imperijos palikimo bei kitų tautų įtakos miestui. Vis dėlto pats didžiausias malonumas Salonikuose – atsisėsti vienoje kavinių ir sukirsti tradicinį graikišką patiekalą.

Kitas sustojimas buvo Termopilų perėjoje. Pavadinimas grubiai reiškia „karšti vartai“. Perėja tęsiasi nuo Lokrio iki Tesalijos, tarp Oetos kalno ir jūros. Perėja garsi tuo, kad 480 m. pr. m. e. čia vyko Termopilų mūšis.  Kas nepamena, mūšis buvo tarp persų ir spartiečių. Termopilų perėjoje mūšiui su persais ruošėsi Atėnų ir Spartos kariuomenė. Mūšio išvakarėse atėniečiai pasitraukė ginti Atėnų, o 300 spartiečių liko ir 2 paras sėkmingai kovojo prieš 12000 persų. Trečiąją parą spartiečius išžudė. Persai, nors ir laimėjo, vis dėlto buvo išsigandę ir demoralizuoti, nes vos įveikė priešą, kai karių skaičiumi persai turėjo pranašumą santykiu 1:40. Todėl jie Atėnų nebepuolė ir liko žiemoti Termopiluose. Šiuo metu čia tik didžiulis laukas, kuriame stovi paminklas Spartos karaliui Leonidui, o ant neaukštos kalvelės žuvusiųjų spartiečių garbei rymo antkapinė lenta: visai paprasta, nedidelė, bet primenanti svarbų įvykį visai Graikijai. Taip pat kalnų papėdėje čia dar trykšta karštieji šaltiniai, nuo kurių ir kilo perėjos pavadinimas.Karštosiose versmėse anuomet Spartos kariai, nusiplaudami mūšių dulkes, sėmėsi jėgų naujiems susirėmimams. Šiandien jose atsigaivinti gali turistai: nuovargis dingsta iš karto vos kojas įmerkus į siera ir kitais mineralais prisotintą, šiltą upelio vandenį.

Mano kelionės maršrutas vedė ir į šios šalies sostinę. Atėnai yra vienas seniausių miestų pasaulyje, kurio rašytinė istorija tęsiasi jau 3 400 metų, kuriame gyvenama nuo XI amžiaus prieš mūsų erą. V amžiuje prieš mūsų erą klasikiniai Atėnai buvo meno, demokratijos, mokslo ir filosofijos centras. Šiandieniniai Atėnai – tai Graikijos metropolis, vadinamas Attika, į kurį įeina ir priemiesčiai, ir šalia esantis Pirėjaus miestas. Viso čia gyvena daugiau kaip 4 milijonai žmonių; tai ir politinis, ir socialinis, ir kultūrinis, finansinis ir komercinis visos šalies centras. Beveik visa istorinio miesto dalis buvo paversta didžiausia Europoje trijų kilometrų ilgio pėsčiųjų zona. Bunant Atėnuose būtina apžiūrėti:

Akropolį – tai senovės Atėnų visuomeninio gyvenimo centras, pradėtas statyti V a. pr. Kr. valdant Perikliui, kartu yra ir politinių bei kultūrinių šalies pasiekimų simbolis. Šventyklos, visuomeniniai pastatai ir įtvirtinimai iškilę ant kalvos virš miesto. Iš tolo dominuoja Atėnų miesto simboliu tapusi idealiai simetriška Partenono šventykla. Akropolyje išlikusiame Dioniso teatre gimė graikų tragedijos, o romėnų laikais teatras buvo išplėstas taip, kad jame tilpdavo 17 tūkstančių žmonių.

Senovės agora -geriausiai išlikęs Atėnų agoros, didelio šventyklų ir visuomeninių pastatų komplekso, statinys – tai V a. pr. Kr. statyta Hefaistėjono šventykla. Agora buvo Atėnų politinis, religinis, visuomeninio gyvenimo ir prekybos centras, čia veikė mokyklos, buvo įsikūrę stojoa, parduotuvės, valstybinis kalėjimas, monetų kalykla, alyvuogių aliejaus spaudykla. Agoros radiniai eksponuojami atkurtame Atalo stojos pastate.

Senojo miesto rajonas Monastiraki valdant osmanams buvo Atėnų centas. Rajonas garsus sendaikčių turgumi, kuris pradeda veikti sekmadienio rytą. Kitos Monastiraki įžymybės – tai aštuonbriaunis Vėjų bokštas, iškilęs I a. pr. Kr., Pantanasos bažnyčia (X a.), Fethiye mečetė (XV a.).

Syntagma aikštė -tai aikštė, kurioje įsikūręs Graikijos parlamentas ir kuri įvairiais istorijos laikotarpiais buvo svarbi tautos susirinkimams. Miesto lankytojų dėmesį čia prikausto sargybos keitimosi ceremonija.

Plaka yra seniausias gyvenamasis rajonas Atėnuose, esantis Akropolio prieigose. Pavadinimas kilęs iš žodžio pliaka, kuris reiškia senas. Tai nuolatos pulsuojantis rajonas, kuriame apstu parduotuvėlių, restoranėlių ir kavinių. Tarp į turistų minias besiorientuojančių parduotuvėlių galima aptikti ir originaliais meno kūriniais prekiaujančių menininkų.

Pirmosios Atėnų kapinės kvepia smilkalais ir yra rami graži vieta. Čia stovi įvairūs XIX a. antkapiai. Yra prabangių mauzoliejų bei paprastų kapaviečių. Kapinėse palaidota daug garsių žmonių.

Olimpinis stadionas, kuriame 1896 m. vyko pirmosios šiuolaikinės Olimpinės žaidynės. Tai vienintelis pasaulio stadionas, pastatytas tik iš balto marmuro. Visas šis objektas atrodo išties didingai.

Atėnams apžiūrėti neužteks vienos dienos, deja, laiko čia turėjome nedaug. Tikiuosi, kad kada grįšiu dar čia. O kelionę tęsėme link Korinto kanalo. Garsusis Korinto kanalas skiria Peloponeso pusiasalį nuo žemyninės Graikijos dalies, bet sujungia Korinto ir Sarono įlankas, esančias Jonijos bei Egėjo jūrose. Korinto kanalas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje, nors pati idėja, statyti jį, kilo gerokai anksčiau: daugiau nei prieš 2000 tūkstančius metų. Siauriausioje vietoje jis yra tik 4 kilometrų pločio. Pasakojama, kad senovėje, stovint viename pusiasalio gale, buvo galima pamatyti kitą jo galą, o laivai turėjo keliauti aplink visą Peloponeso pusiasalį. Plaukti tekdavo maždaug 185 jūrmylėmis (~400 kilometrų) toliau ir kelionė užtrukdavo keliomis dienomis ilgiau. Todėl jau antikinės Graikijos valdovai svajojo apie kanalą per sąsmauką. Nusifotografavus čia, vykstame į Mikėnus.

Mikėnai pasaulio dėmesį pirmą kartą patraukė 1876 m., kai Heinrichas Schliemannas pradėjo ten kasinėjimus tikėdamas atrasti Agamemnono rūmus. Schliemannas iš tikro atrado rūmų liekanas kartu su kapais – garsiausiais šachtiniais kapais, – kuriuose rasta kardų, durklų ir kitų brangių daiktų. Homero apdainuotuose Mikėnuose apžiūrėjom didžiausią kapavietę Graikijoje – Atrėjo Tolosą, Trojos užkariautojo Agamemnono kapą, Liūtų vartus, kurių du reljefiniai liūtai byloja, kad II  tūkst. pr. Kr. jau egzistavo monumentalioji architektūra. Čia taip pat yra ir muziejus, o norintys atsigaivinti gali išgerti ką tik išspaustų apelsino sulčių.

Nedidelis Epidauro kaimelis yra įsikūręs maždaug 60 kilometrų į pietus nuo Graikijos miesto Korinto. Prieš dvidešimt penkis šimtmečius tai buvo svarbus prekybos bei religijos centras. Vėlesniais laikais plynos kalvos, dirbami laukai bei alyvmedžių giraitės niekuo nepriminė, kad čia būta didžiulio teatro. Tačiau žymus XIX amžiaus graikų archeologas Panagidas Kavadijas buvo įsitikinęs, kad šios kalvos stropiai saugo paslaptį. Jo smalsumą sužadino anksčiau pacituotas Pausanijo aprašymas ir jis buvo tikras, kad po šiuo paprastu kraštovaizdžiu atras didingą teatrą. Tą atradimą jis padarė 1881-ųjų pavasarį. Po šešerių metų sunkių Kavadijo kasinėjimo darbų įspūdingas, beveik nepaliestas teatras išvydo saulės šviesą. Atrastas Epidauro teatras svarbus tiek archeologams, tiek architektams. Dauguma išlikusių senovės teatrų yra iš dalies sugriauti arba rekonstruoti, o Epidauro teatras per šimtmečius išliko nepaliestas, nes jį saugiai dengė daugiau kaip 6 metrai grunto. Iš pradžių Epidauro teatre buvo 6000 sėdimų vietų. II amžiuje p. m. e. viršutinė teatro dalis buvo praplėsta dar 21 eile. Dabar bendras sėdimų vietų skaičius viršijo 13000. Priekinės eilės sėdynės, rezervuotos aukštus postus užimantiems asmenims, skyrėsi nuo likusiųjų tuo, kad buvo iš rausvo akmens ir turėjo atlošus. Epidauro teatras garsus savo ypatinga akustika. Menkiausias garsas: gilus atodūsis ar plėšiamo popieriaus šlamesys aiškiai girdisi iki pačios paskutinės sėdimų vietų eilės. Tuo įsitikinom ir mes čia apsilankę.

Senovės Olimpija – viena populiariausių lankytinų vietų Graikijoje. Todėl šios vietos nepralenkėme ir męs. Olimpija traukė ne vien sporto varžybomis. Per žaidynes vyko diskusijos apie meną, literatūrą, filosofijos ir auklėjimo problemas. Kas ketveri metai atletai susirinkdavo Olimpijoje. Tos žaidynės buvo skirtos dievų Dzeuso ir Heros garbei. Jų įkūrėju pagal padavimą buvo Dzeuso anūkas Pelopas. Olimpija buvo šiaurės vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Olimpijos atkurtame makete matome gimnaziją, kurioje mokėsi ir sportavo Sokratas, Pitagoras, Aristotelis, kiti Graikijos politikai, filosofai. Graikai specialiai žaidynėms įrengė stadioną. Stadijos buvo ilgio vienetas – toks buvo trumpiausios bėgimo distancijos ilgis (192,27 m). Nuo jo pavadinimo buvo pavadintas ir visas žaidynių laukas – stadionas. Olimpija tapo istoriniu ir kultūriniu senovės Graikijos židiniu. Buvo pastatytas stadionas, hipodromas, gimnazionas, svečių namai, daug paminklų, šventyklų. Archeologinėje vietovėje ir dabar uždegama olimpinė ugnis. Apžiūrėjus senąjį Olimpijos stadioną, Dzeuso šventyklą, kurioje stovėjo vienas iš septynių Antikos stebuklų – iš aukso ir dramblio kaulo sukurta Dzeuso statula, aplankius muziejų išvykome link Delfų.

Pats slėpiningiausias, labiausiai mitais ir legendomis apipintas Graikijos miestas, be abejonės, Delfai. Gaila, bet tą dieną oras mūsų nelepino, ir neišvengėme lietaus. Nuo pačio ryto lijo, todėl pirmiausiai aplankėme muzieju, ir lietui einant į pabaigą patraukėme link griūvėsių. Delfai antikiniu periodu buvo skelbti viso pasaulio centru. Tą, pasak mitų, nulėmęs dievo Dzeuso, paties vyriausio iš Olimpo dievų, sprendimas. Norėdamas sužinoti, kurgi vis dėlto esanti, vaizdingai kalbant, „žemės bamba“, Dzeusas ėmęs ir iš priešingų planetos galų paleidęs du erelius. Sparnuočiai po ilgų skrydžių susitikę Delfų padangėje, tad šią vietovę Olimpo dievų valdovas ir paskelbęs Visatoje esant centrine. Tačiau ne vien išskirtinė geografinė padėtis traukė žmones čia apsilankyti. Būta dar vienos priežasties, dėl kurios čionai plūste plūdo keliautojai iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Kokios? Žynių lūpomis čia prabildavo pats Apolonas. Čia, 750 metrų aukštyje, virš krištolinio tyrumo Korinto įlankos vandenų, apsupta didingų uolų, stovėjo pati įžymiausia Senovės Elados šventykla, skirta dievui Apolonui, o joje buvo įsikūręs Delfų orakulas, garsesnio už kurį anais laikais nebūta. Į visus pasaulio kampelius sklido garsas apie čia pranašaujamus ateities įvykius. Kam gi, sakykite, nerūpi sužinoti, kas laukia artimiausioje ateityje, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju? Senovės pasaulio gyventojai, lygiai kaip ir mes, mylėjo ir nekentė, buvo atlaidūs ir kerštingi, kariavo ir skelbė taiką, ir jiems buvo ne vis vien, teisingą žingsnį žengia ar ne. O kas gi patars, jei ne pats Pranašysčių dievas Apolonas, kurio lūpomis ir kalbėjęs Delfų orakulas? Ištisą tūkstantmetį Orakulo vaidmenį čia atliko vietos žyniai, o ypač – pranašautoja Pitija, sėdėjusi Apolono šventykloje ant auksinio trikojo. Tai iš jos lūpų sklindančias frazes žyniai perteikdavo ir išaiškindavo tam, kam jos būdavo skirtos. Delfų klestėjimo pradžioje Pitija pranašaudavo tik vienąkart per metus – vasario 7-ąją, dievo Apolono gimimo dieną. Tačiau norinčiųjų sužinoti savo likimą skaičius augo taip sparčiai, kad pranašei vėliau teko bendrauti su Apolonu kiekvieno mėnesio septintąją dieną, išskyrus tris žiemos mėnesius. Kadangi nieko nėra amžino, žemės drebėjimas sugriovė Apolono šventyklą, pasislinkusios uolienos uždengė plyšį, pro kurį sklisdavo pranašysčių vizijas sukeldavę garai, o palaipsniui įsigalinti nauja religija – krikščionybė privertė nutilti senuosius dievus.

Tęsiant kelionę, oras nelepino. Lietus buvo mūsų palydovas ir Meteorų vienuolynų komplekse. Meteoros (šis pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia „kabančios uolos“ arba „kybančios ore“) – vienas didžiausių ir žymiausių Graikijos vienuolynų kompleksų. Vienuolynai pastatyti ant natūralių smiltainio uolų stulpų  300 metrų aukštyje. Manoma, jog iš viso buvo pastatyta daugiau nei dvidešimt vienuolynų, tačiau XIX amžiuje dauguma jų sugriuvo. Šiuo metu Meteoras sudaro šeši vienuolynai. Meteora yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dviejų pagrindinių vienuolynų – Gegano Meteoro ir Megalo Meteoro – įkūrėju laikomas šventasis Afanasijus. Šis vienuolis 1360 m. nuo Atono kalno atsikraustė į Kalambaką. Kaip pasakoja legenda, jo buveinė buvo taip aukštai, kad jį galėjo ten užnešti tik angelas ar erelis. Megalo Meteoro vienuolynas – didžiausias iš visų vienuolynų pastatytas 625 m aukštyje. Vienuolio mokinys Josifas, serbų karaliaus sūnus, po trisdešimties metų pratęsė mokytojo idėją ir čia pastatė vienuolyną. XV–XVI a., kai Fesaliją užgrobė turkai, šiose vietovėse įsikūrė daugiau kaip 30 naujų vienuolynų. Tai buvo vienuolynų klestėjimo laikotarpis. Jie buvo statomi iš akmenų, stogai dengiami raudonomis čerpėmis, balkonai buvo mediniai. Vienuolynuose daug mažų siaurų celių, bendri valgomieji. Dauguma vienuolynų buvo skirti tik vyrams, tačiau tarp jų yra ir keli moterų vienuolynai. Beje, uolose laipteliai iki vienuolynų buvo iškalti tik XX amžiaus pradžioje. Kaip pirmieji vienuoliai patekdavo į stačių uolų viršūnes ir kaip jiems pavykdavo į tokį aukštį užkelti statybines medžiagas – vis dar paslaptis. Po pirmojo Pasaulinio karo, kai vienuolynais labiau ėmė domėtis turistai, buvo nutiestas naujas kelias. Dabar iki vienuolynų galima pakilti serpantininiais uolose iškirstais laipteliais. Daugelyje vietų virš bedugnių permesti siauri tilteliai. Visus apsilankiusius turistus vienuolynai stebina unikalių freskų, ikonų bei drožinių kolekcijomis ir svaiginančiais bei užburiančiais kalnų vaizdais.

Graikijoje pilna istorinių vietovių, alsuojančių tūkstantmečius išsaugotomis antikos paslaptimis. Net ir dabar išgirdusi žodžius „civilizacijos lopšys“ arba „demokratijos gimtinė“ prisimenu savo kelionę į Graikiją