Laplandija

Nors jau perkopiau trečią dešimtį, sykį neatsispyriau pagundai ir nusprendžiau įgyvendinti savo seną vaikystės svajonę – susipažinti su Kalėdų seneliu. O kur tai geriausia padaryti jeigu ne jo gimtinėje – Suomijoje. Na ir žinoma, geriausias metas kelionei – žiema, kai aplink pilna sniego, visi pakilios laukimo nuotaikos, kai miestai ir parduotuvių vitrinos pasidabina gražiausiomis puošmenimis, o aplinkui tiesiog tvyro Kalėdų dvasia.

Viena iš pagrindinių įžymybių Laplandijoje, Ranua laukinių gyvūnų parkas, kurį pirmiausiai ir aplankėme. Jis atidarytas 1983 m., ir yra šiauriausias zoologijos sodas pasaulyje, kuriame gyvena apie 200 gyvūnų, atstovaujančių 50 rūšių. Lankytojai iš labai arti gali pamatyti ne tik taikius miško gyventojus – briedžius, elnius, bet ir plėšrūnus – lūšis, rudąsias meškas, vilkus bei baltuosius lokius. Visiems parko gyventojams sukurta į laukinę gamtą panaši aplinka. Be zoologijos sodo gyventojų apžiūrėjimo ir jų šėrimo, galima grožėtis skulptūromis iš ledo ir sniego, leistis į kelionę su Haski veislės šunimis, elnių arba arklių traukiamomis rogėmis, pasivažinėti su sniegomobiliais, slidinėti. Viena įdomesnių pramogų – naktinis safaris po parką – unikali galimybė tamsiu paros metu stebėti nemiegančius gyvūnus. Parke veikia restoranas, saldumynų, vyno bei suvenyrų parduotuvės. Žiemos metu duris atveria Igloo – iš sniego ir ledo išskobtas baras, kuriame svečiai gali paragauti įvairių gėrimų, pagamintų atšiauriomis sąlygomis.

Pasivaikščiojus po parką, išbandžius ledo pilis traukiame toliau, į pagrindinį kelionės tikslą už 80 km nuo šios vietos esantį Rovaniemį – Kalėdų senelio gimtinę.

Šalia Joulumaa įkurtas ir Kalėdų Senelio parkas – Santa parkas, taigi pirmiau užsuksime ir čia. Šiame parke galima ne tik aplankyti Kalėdų Senelį, bet ir pasivažinėti „Metų laikų“ traukiniu ir pamatyti, kaip elfai gyvena ir ką veikia ištisus metus. Apsilankyti elfų mokykloje, stebėti, kaip jie gamina žaislus ar kepa imbierinius sausainius. Čia taip pat yra ledo galerija, baras…o norintiems pavalgyti, kavinėje galima išbandyti tradicinį patiekalą poronkaristys – tai šiaurės elnio kumpis, patiekiamas su bulvių koše ir bruknių padažu.

Kalėdų senelio idėja Skandinavijos šalyse gyvuoja keletą amžių. Įvairių regionų tradicijos skirdavosi, bet vienas bruožas buvo bendras – Kalėdų senelis pasirodydavo gruodžio 24 dieną, ir tuomet buvo leidžiama išvynioti po egle rastas dovanas. XX a. pradžioje, kai vaikai ėmė tėvus apipilti klausimais, kur gyvena geradaris Kalėdų senelis, teko jam surasti gyvenamąją vietą. Tiesa, per daugelį metų jo lokacija vis keitėsi. Praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį tikėta, kad Kalėdų senelis gyvena Korvantunturio (Ausies) kalne, kuris yra 403 metrų aukščio ir stūkso Suomijos ir Rusijos pasienyje. Tokią žinią 1927 metais paskelbė garsus Suomijos radijo „Vaikų valandos“ vedėjas Markus Rauho. Neprieinamasis Ausies kalnas tapo tikrąja Kalėdų senelio buveine. Sukurtas mitas, kad per šią „ausį“ pats Kalėdų senelis ir jo palydovai elfai nuolat klausosi, ką veikia vaikai, ir nuolat surašinėja jų gerus ir blogus darbus į dideles knygas, o vėliau susėdę sprendžia, ar vaikai nusipelnė išsvajotų dovanų. Kadangi Korvantunturis – sunkiai pasiekiama vieta, 1985 metais Santa Klausas perkraustytas už aštuonių kilometrų nuo Suomijos miestelio Rovaniemio. Santa Klauso dėka šio miestelio oro uostas tapo trečiasis pagal dydį Suomijoje ir turizmo industrija čia tiosiog klesti. Kalėdų senelio rezidencija – tai šiaurietiškų medinių trobų kompleksas, šalia kurio stūkso stulpas, žymintis poliarinį ratą. Iš rąstų suręstoje rezidencijoje Kalėdų senelis gyvena ištisus metus. Suomių kalboje „Joulupukki“ reiškia „Kalėdų ožys“. Taip suomiai vadina savo Kalėdų senelį. Tikrasis Jolupukis sėdi puošniame soste, pasidabinęs ilga balta barzda, raudonais kailiniais bei šiltais veltiniais ir maloniai čiauška su atvykusiais pas jį vaikais. Ir suaugusieji trokšta jį pakalbinti ar su juo nusifotografuoti. Norintys patekti pas Kalėdų senelį, turi prieš tai pastovėti gan ilgoje eilutėje.

Kalėdų senelio kaimelyje yra visiems gerai žinomas Kalėdų senelio paštas, kur iš viso pasaulio suplaukia vaikų laiškai. Iš čia galima išsiųsti atvirlaiškį namo ar draugams su paties Kalėdų senelio antspaudu. Kaimelyje daugybė kalėdiniais žaislais prekiaujančių parduotuvėlių, ledo pilis ir kavinukė… O visų linksmiausia, kad Jolupukio kaime galima prisiminti linksmiausias žiemos pramogas: čiuožinėti nuo ledo kalnelių, ropoti sniego tuneliais – tiesiog vėl pasijusti mažu vaiku. Išbandom 🙂

Laplandija nebūtų Laplandija, jei šen bei ten tarp medžių kamienų, pakelėse, o kartais ir tiesiog gyvenvietėse nepamatytume šiaurės elnių. Nenuostabu – jų čia gerokai daugiau nei žmonių. Šiaurinėse teritorijose elnius augina senieji šių vietų gyventojai samiai. Kadaise šiaurės elniai juos aprūpindavo maistu, drabužiais, stogu virš galvos ir būdavo susisiekimo priemonė bei vieninteliai draugai šiaurės tyruose. Vykstame į elnių fermą, kur išbandome smagią pramogą – pasivažinėjimą rogėmis kinkiniuose per mišką. Šeimininkas ne tik papasakoja istorijas apie elnių gyvenimą, auginimą, bet ir pavaišina kava bei blynais. Senovėje buvo keliaujama šunų ir elnių kinkiniais, o dabar tokiose vietose neretai praverčia sniego motociklai. Mums tai pramoga, suomiams – kasdienybė. Greičio mėgėjai lekia sniego motociklais užšalusia jūra, o samis tokia transporto priemone žiemą prižiūri elnių bandą. Kiti vidury žiemos nesibodi kažkur vykti… dviračiu! Sniegas ir šaltis vietiniams gyventojams tikrai nėra įtikinami argumentai atsisakyti kelionių dviračiu gruodžio ar sausio mėnesį. Ne veltui sakoma, kad labiau už viską suomiams reikia kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Laplandijoje gamta nuostabi, o žiemos tikros.

Grįžtant namo užsukome į šalia Oulu miesto esantį Vaskikelo varpų muziejų, kur surinkti varpai iš visų Suomijos rajonų. Keistas, o kartu ir nepakartojamas jausmas apima, kai visi varpai ima gausti vienu metu. Tą skambesį, judindami varpus, skleidėme mes patys. Nemanykite, kad lengva – varpai sunkūs, kai kurie iš jų sveria po kelias tonas, o sunkiausias – beveik 8-ias.