Kelionė po Latviją

Keliamės ir vykstame prie Baltijos jūros į Liepoją. Liepoja – ne tik vienas iš arčiausiai Lietuvos esančių Latvijos pajūrio kurortų su plačiais balto smėlio paplūdimiais. Tai ir miestas, kupinas architektūros įdomybių, o Karostos kalėjimas neabejotinai patenka į baisiausių pasaulio viešbučių sąrašą ir garantuoja adrenalino dozę šiurpių istorijų mėgėjams.

Bet pradedam viską nuo pradžių.  Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Liepoja paminėta 1253 m., o miesto teises įgijo 1625 m. Liepoja viduramžiais vadinta Lyva, kurios pavadinimas kilęs nuo greta tekėjusios Lyvos upės. Išvertus iš lyvių kalbos, tai reiškia „smėlis“. 13 a. tuometinėje Lyvoje Livonijos ordinas plėtojo prekybą su Ryga bei Marienburgu. Miestas kentė kaimynų lietuvių puldinėjimus , buvo siaubiamas karų laikotarpiu, išgyveno ne vieną maro epidemiją ir buvo nusiaubtas gaisro. Latvijai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, Liepoja (tuomet jau vadinta Libava) tapo svarbiu imperijos prekybiniu uostu. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu Liepojoje buvo įkurta karinė bazė ir pastatytas karinis miestelis – Karuosta.  Pirmojo pasaulinio karo metu miesto kariniame uoste švartavosi povandeniniai rusų laivai. O po Sovietų okupacijos Liepoja tapo saugomu uždaru kariniu miestu.

Taigi atvykus į šį miestą, pirmiausiai aplankome vieną iš įdomesnių statinių Liepojoje – Petro I namelį. Šis medinis pastatas yra ne tik vienas seniausių Liepojoje išlikusių statinių, bet ir pelnytai siejamas su Petro I vardu. Žymiajame Petro I namelyje viešėjo pats Rusijos caras. Tuo metu čia buvo įsikūręs viešbutis, veikęs nuo XVII amžiaus, kuris vienintelis visoje Liepojoje turėjo vidaus tualetą. Deja, mūsų lankymosi metu, jį renovavo.

Liepojos himne šis miestas vadinamas „vėjų miestu“, o himno personažai apsigyveno Kūrmajas prospekte. Tai –bronzinės skulptūros, įprasminančios Liepojos himno žodžius.

Latvijos muzikantų garbės alėjoje, kuri driekiasi Liepojoje, galima pamatyti 35 bronzines plokštes su muzikantų delnų atspaudų liejiniais, 10 plokščių, skirtų dabartinėms ir buvusioms muzikos grupėms bei 5 plokštes, skirtas šį pasaulį jau palikusiems muzikantams. Ši muzikantų garbės alėja buvo atidaryta 2006 m., šią alėją taip pat puošia didžiausia gitaros skulptūra visoje Latvijoje.

Dar viena idomi vieta Karosta.  Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu Liepojoje buvo įkurta karinė bazė ir pastatytas karinis miestelis – Karosta, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų „Karo uostas“. 1890–1906 m. Rusijos caro Aleksandro III įsakymu Karosta statyta kaip karinė jūrų bazė. Vėliau buvo naudojama Tarybų Sąjungos Baltijos karinio jūrų laivyno. Įtvirtinimai pastatyti 1894–1900 m. Rusijos caro Aleksandro III-iojo nurodymu su tikslu apginti uostamiestį nuo Vokietijos imperijos. Kariniams tikslams įtvirtinimai taip ir nebuvo panaudoti, o kariuomenė juos paliko 1908 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. vasarą, fortai buvo susprogdinti, kad jų nepanaudotų vokiečiai. Antro pasaulinio karo metu Karostoje įsikūrė Sovietų armija. Miestelis puikiai tiko karinei bazei, nes turi neužšalantį uostą, todėl čia galėjo švartuotis povandeniniai laivai. Dalis nesugriautų pakrantės fortų buvo naudojami Sovietinių pasieniečių. Per šią vietą buvo daug kartų bandyta pabėgti iš Sovietų sąjungos. Dabar vietiniai turizmo entuziastai rengia realybės žaidimus, kurių metu insenizuojamas pabėgimas iš Sovietų sąjungos.

Tačiau bene didžiausia Karostos įžymybė – tai karo nusikaltėlių kalėjimas, kuris yra atviras turistams. Sako, jog vienintelis toks Europoje. Kalėjimas, iš kurio iki šiol niekam nepavyko pabėgti,  be to laikomas pačiu neįprasčiausiu ir netikėčiausiu viešbučiu pasaulyje. Net vaiduoklių medžiotojai iš JAV (Ghost Hunters International) Karuostos kalėjimą yra pavadinę labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje.  Karuosčio kalėjimas, arba sargybos būstinė, pastatytas maždaug 1900 m. ir iki pat 1997 m. buvo naudojamas kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta. Jau nuo pat pradžių kalėjimas garsėjo kaip niūri vieta, kurioje laužomi žmonių likimai ir slopinama laisva dvasia. Keičiantis valdžioms kartu keitėsi ir kaliniai – kalėjime kalėjo revoliucionieriai, caro armijos jūrininkai ir puskarininkiai, vokiečių Vermachto dezertyrai, Stalino laikų tautos priešai, sovietų armijos ir Latvijos armijos kareiviai bei kiti nepaklusnieji. Paskutiniai kaliniai savo pėdsakus ant kalėjimo kamerų sienų paliko visai neseniai: nuo 1997 m. sargybos būstinėje vyksta įvairūs nepaaiškinami reiškiniai – girdimi kaukšintys žingsniai, savaime išsisuka elektros lemputės ar nei iš šio, nei iš to atsidaro uždarytos kameros… Vis dėlto nemaloniausiai nustebina ne vien tik menamų personažų pasirodymai kalėjimo koridoriuose…

Tai nėra paprastas muziejus! Čia apsilankę, pamatysite kalėjimą, kuris nepakitęs išliko nuo caro laikų. Sužinosite, kaip kalėjime gyveno įkalinti asmenys, apžiūrėsite įvairias įdomias ekspozicijas, tokias kaip Tarybų Sąjungos piliečio svetainė, Antrojo pasaulinio karo palikimas ir pan.

Vos 4 km atstumu nuo kalėjimo yra Šiauriniai fortai. Tai yra sudėtinė Liepojos įtvirtinimų dalis. Įtvirtinimai buvo pastatyti XIX a. pab. – XX a. prad.. Jų tikslas apsaugoti Liepojos jūrinę karo bazę nuo galimų priešų užpuolimų. Įtvirtinimo sistema apglėbė visą miestą. 1908 metų lapkričio mėnesį Liepojos įtvirtinimus išmontuoti, nes buvo pripažinta, kad jų statyba buvo strateginė klaida. Dalis pabūklų demontuota ir išvežta į Lietuvą, į Kauną, dalis išlydyta. Artilerijos pabūklus, požeminius ir parako sandėlius mėginta susprogdinti, tačiau tai nedavė rezultatų ir carinės Rusijos naujesniųjų ir moderniųjų įtvirtinimų liekanos išlikusios dar iki šiol.

Iš Liepojos vykstame į „Cinevilla“ –kino miestelį, kuriame telpa visa amžinybė. Miestelis buvo pradėtas statyti kino juostai  ir 2007-aisiais Cineviloje buvo filmuojamas garsusis latvių filmas „Rygos sargybiniai“. Vėliau – „Rudolfo likimas“ ir kiti filmai. Apsilankymas kino miestelyje primena laiko mašiną – čia pasisvečiavę matysite, kaip atrodė Ryga prieš apytikriai 100 metų.

Ten yra bažnyčia, istoriniai tiltai, turgaus aikštė, gatvės grindinys, Dauguvos pakrantė su laiveliais, tramvajus, karinė technika ir kiti objektai, leidžiantys pažvelgti į kino filmų kūrimo užkulisius.

Kelionę baigiame  toje vietoje, kur susijungia Dauguvos ir Pėrsės vandenys, – ten ir boluoja Kokenhauzas – tarsi laivo pirmagalys virš plačių vandenų. Pilis pastatyta vyskupo Alberto, paskui kurį į Latviją ir ėjo riteriai Tyzenhauzai, 1209 m. įsakymu. Vietoj senovės latvių medinės pilies vietoje, pastatė mūrinę pilį. Šiaurės karo metu 1701 m. atsitraukdami saksai pilį susprogdino ir po to ji atnaujinta nebebuvo. Iki 1966 m. pilies griuvėsiai stovėjo ant aukšto kalno, bet statant Pliavinių HE užtvanką jos pamatus užliejo Dauguvos ir Persės vandenys. Po vandeniu liko daugybė sodybų, gražusis Pėrsės krioklys… Kuoknesės parke atkurtas Pėrsės krioklys. Jis perpus mažesnis už aną, pasiglemžtą užtvankos vandenų, ir yra 5,6 m ilgio ir 1,5 m aukščio. Kaskados – kaip ir originalaus krioklio – išdėstytos skirtingais lygiais – vanduo, naudojamas vietos tvenkinio, bėga net šniokšdamas. Kuoknesės parkas tebesaugo iš švedų atimtas ir išlikusias dvi patrankas.

Vienas romantiškas padavimas pasakoja, kad pilies valdovas, sužinojęs, jog jo dukra nori tekėti už paprasto sodininko, uždarė ją aukštame pilies bokšte, o sodininką, nepanorusį atsisakyti jo dukters rankos, užmušė. Dukra per langą tai pamatė ir iššoko iš bokšto. Pasakojama, kad vėliau ją ne kartą matė Persės krante sielvartaujančią ant akmens ir šukuojančią plaukus. Prisiartinus ji pradingdavo, o jei kas nuo jos bėgdavo – ji vydavosi.